Paradoksas: į mokamas studijas Lietuvos jaunuoliai veržiasi labiau nei į nemokamas
Nors jaunimas išsiskiria progresyviu mąstymu, panagrinėjus stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatus, aiškėja, kad tai apgaulingas įspūdis – renkantis profesiją ir aukštąją mokyklą galima regėti ypač daug inercijos. Nors darbdaviai, politikai, ekspertai, mokytojai per visur skelbia, kokių profesijų atstovų Lietuvoje yra per daug, o kurių – per mažai, didelės dalies jaunuolių ausų ši informacija nepasiekia. Minios ir toliau traukia į vadybą, teisę, politologiją, viešąjį administravimą ar komunikaciją. Socialinių mokslų studijų programas keletą pastarųjų metų rinkosi apie 38 proc. stojančiųjų, bet 2019-aisiais metais - net 43 proc. Nors šių specialistų jau dabar didžiulis perteklius. Tiesą sakant, jų prirengta dešimtmečiui į priekį. Tad jei ateinančiais metais į socialinius mokslus stotų net ir keturis kartus mažiau jaunuolių, šios srities specialistų visiškai pakaktų.
Tačiau neatrodo, kad besirenkančiųjų socialinių mokslų studijų programas mažėtų. Keista, bet neveikia netgi finansiniai svertai. Šiaip jau valstybė siunčia pakankamai aiškią žinią, kad absoliuti dauguma (90–100 proc.) stojančiųjų į fizinių mokslų, technologijų, inžinerijos, taip pat ir gamtos mokslų studijų programas gali tikėtis nemokamų studijų, nes jas noriai finansuoja valstybė (mat šių specialistų stinga), o štai iš stojančiųjų į socialinių, iš dalies ir į humanitarinių mokslų studijų programas tik nedaugelis gali tikėtis nemokamų studijų. Ypač maži šansai gauti valstybės finansuojamą vietą stojant į teisę, viešąjį administravimą, turizmą, komunikaciją, sociologiją ar vadybą.
Iš tiesų Lietuvoje galima stebėti tam tikrą paradoksą: nors valstybė finansuoja gana daug studijų krepšelių technologijų, inžinerijos ar gamtos mokslų srityse, tačiau konkursai į šių mokslų studijų programas ypač maži: 0,86 pretendento į vieną valstybės finansuojamą studijų vietą universitetuose ir 0,65 – kolegijose. Taigi daug – tūkstančiai – valstybės finansuojamų studijų vietų lieka neužimtos. O štai į socialinius mokslus jaunuoliai ir toliau veržiasi, nors dauguma už studijas ir turi susimokėti.
Tad ir kyla klausimas, kodėl didelė dalis jaunimo daug simpatiškesnius studijų variantus iškeičia į, regis, visai nesimpatiškus. Juk, žvelgiant formaliai, stodamas į inžinerijos studijų programas, sulauksi nemokamos studijų vietos, o po studijų laukia gera darbovietė ir geras atlyginimas (nes šių specialistų labai stinga), o štai stojant į teisę, vadybą, ar viešąjį administravimą gauti nemokamą studijų vietą tikimybė labai maža, lygiai taip pat nelengva ir po studijų rasti darbą pagal profesiją.
„Na, tiesiog socialinio profilio žmogus nesirinks gamtos mokslų ar inžinerijos, net jeigu šios studijos ir būtų nemokamos, net jei ir įsidarbinti įgijus šias profesijas gana lengva. Paprasčiausiai šie mokslai daliai žmonių nepatinka“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Finansų ir administracijos direktorius Justas Babarskas.
„Panašiai ir su informatika bei programavimu. Regis, mes jau pasiekėme lubas, – mano LAMA BPO prezidentas prof. Pranas Žiliukas. – Su informatika susijusios profesijos reklamuojamos ir propaguojamos daugiau nei dešimtmetį, tačiau vargu ar stojančiųjų į jas bedaugės.“ Šias profesijas galima aukštinti nuo ryto iki vakaro, per radiją, televiziją, interneto portalus – per visur, vis tiek stojančiųjų daugiau neatsiras, ir žmonės, turintys polinkį į menus, humanitarinius mokslus ar biomediciną, nei programavimo, nei informatikos nesirinks. Ir nesvarbu, kad jų alga prasideda nuo 1500 eurų. Tiesiog pati ši sritis daliai jaunuolių nepatinka.
Net kelios stojamųjų inercijos priežastys atkeliauja iš mokyklos. „Mes juk matome, kad vis daugiau vaikų mokyklose neišmokomi mokytis, jų lavinime paliekamos didelės spragos, – komentuoja Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, akademikas Jūras Banys. – Tai rodo net keli skirtingi tarptautiniai tyrimai. O kai jaunas žmogus nėra išmokytas mokytis, kai jam stinga bazinių žinių, kai mokslas jam apskritai atgrasus, negali tikėtis, kad jis stos į matematiką, informatiką, fiziką, chemiją ar inžineriją. Juk šių dalykų studijos gana sunkios.“
Taigi dauguma jaunuolių ieško lengviausio kelio. Tiek mokykloje, tiek kolegijoje, tiek universitete. Be to, gimnazijose viskas sudėliota fundamentaliesiems dalykams gana nepalankiai: dešimtoje klasėje mokiniai turi rinktis, ką sustiprintai mokysis vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje, o ko apskritai nesimokys. Toji specializacija mokyklose vyksta per anksti, taigi dauguma mokinių nepasirenka sustiprintai mokytis fizikos, chemijos, informatikos, dažnai jų ir visai atsisako. O kai ateina laikas stoti, supranta padarę klaidą: juk be gamtamokslinių disciplinų į technologinius mokslus neįstosi, bet jau būna per vėlu. Tad jiems nebelieka nieko kito, kaip stoti į socialinių ar humanitarinių mokslų studijų programas.
„Tad pradėti reikėtų nuo pokyčių viduriniame moksle, – mano J. Banys. – Kol vaikai nebus išmokomi mokytis, kol nebus pratinami dirbti, kol matematikos, fizikos, chemijos ir kitų disciplinų kartelės bus leidžiamos žemyn, tol ir aukštajame moksle matysime gana niūrų vaizdą.“
Beje, stojantiesiems į socialinių mokslų studijų programas imponuoja ir tai, kad studijos nėra sunkios, o jei ir reikia susimokėti, tai nėra labai brangu. Tačiau dėl šių aplinkybių išryškėjo ir viena nemaloni tendencija: jeigu į biomedicinos, gyvybės mokslų, gamtos mokslų ar technologijos mokslų studijų programas įstoja daug gabių, talentingų ir motyvuotų jaunuolių, tai į socialinių mokslų programas susirenka daug silpnų studentų ir taip formuojasi uždaras ratas, neleidžiantis kilti studijų kokybei šioje srityje.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės