Pusę milijardo eurų „įsisavinę“ mokslo slėniai juda į istorijos šiukšlyną
Svajonės buvo labai gražios. Pažadai – dar žavesni. Startas – labai įkvepiantis. O rezultatai – kaip visada – lietuviški, tai yra grynas nesusipratimas. Tokia lietuviškų mokslo slėnių istorija.
Pats terminas „slėnis“ brėžia analogiją su žymiuoju JAV Silicio slėniu, simbolizuojančiu sėkmingą mokslo ir verslo bendradarbiavimą, iš kurio gimė daugybė privačių įmonių bei sėkmingų produktų.
Lietuviškieji slėniai buvo inicijuoti prieš dešimtmetį, tai yra 2008 metais. Apsispręsta, kad mums reikia net penkių slėnių: „Santaros“ ir „Saulėtekio“ Vilniuje, „Santakos“ ir „Nemuno“ Kaune bei „Jūrinio“ Klaipėdoje. Nors nusamdyti užsienio ekspertai bandė įrodyti, kad mažai mūsų valstybei tiek akivaizdžiai per daug ir visiškai užtektų vieno ar dviejų, mes nusprendėme kitaip – reikia visų penkių, nesvarbu, kad jie dubliuos vienas kitą. Taip pat nuspręsta, kad ir lėšų jiems reikėtų nepagailėti, tad ir mostelta – net pusė milijardo eurų.
Kai kam jau 2009–2012 metais tai kėlė daug abejonių, tad būta gana aštrios kritikos, bet tuomet visi kritikai laikyti kenkėjais, o jiems atkirsta, esą rezultatų iš tokių projektų ir investicijų galima tikėtis tik po dešimties metų. Bet štai jie jau praėjo. Dabar jau 2019-ieji. Tad ir panarstykime rezultatus.
Pradžioje atsakykime į klausimą, ar kuris nors mūsų slėnis bent kuo nors primena JAV Silicio slėnį ar bent mažytį jo kampelį?
Na kokius tris panašumus gal ir surinktume: tai pavadinimas, didžiulės investicijos ir daug modernios įrangos. Bet skirtumų – nepalyginamai daugiau. Ir čia labai švelniai pasakyta.
Iš tikro šie slėniai turėjo sukurti proveržį, išplėtoti mokslo ir verslo bendradarbiavimą Lietuvoje, netgi steigti žinioms imlias įmones, sukurti mokslo rezultatų komercializavimo, technologijų perdavimo, mokslo, studijų ir verslo sąveikos aplinką, na ir sudaryti sąlygas didinti Lietuvos mokslo ir technologijų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Bet nieko panašaus neįvyko.
Tiesiog už minėtus milžiniškus pinigus buvo pristatyta daug tūkstančių kvadratinių metrų naujų pastatų ir jie prifarširuoti modernios įrangos. Taip universitetai ir mokslo institutai atnaujino savo infrastruktūrą, tikrai pagerino darbo sąlygas darbuotojams, bet dauguma kitų tikslų įgyvendinta nebuvo, o kai kurie slėniai išvirto į kažkokias keistas patalpų nuomos kontorėles. Tokios išvados aiškėja iš paskutinio Valstybės kontrolės tyrimo ir audito.
„Iš tiesų auditas parodė, kad slėniuose įsteigtų Mokslo ir technologijų parkų, kurie turėjo pritraukti ir remti verslo įmones, taip pat komercinti mokslo ir studijų institucijų atliekamų mokslinių tyrimų rezultatus, pagrindinė veikla – patalpų nuoma“, – patvirtina Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento direktoriaus pavaduotoja Lina Balėnaitė.
„Na, statyti naujus statinius už Europos Sąjungos lėšas tikrai lengviau nei užpildyti tuos pastatus turiniu. Lietuva visada tuo pasižymėjo ir mėgo statyti bet ką ir bet kur. Tai ir yra vadinamasis pinigų įsisavinimas“, – paaiškina ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Žinoma, gerai, kad neįvyko pats prasčiausias variantas ir pinigai nebuvo pavogti – pastatai juk stovi ir įranga supirkta, tačiau išmintingu ir efektyviu ES lėšų panaudojimu mokslo slėnių projektas net nekvepia, na ir kalbėti apie investuotų pinigų grąžą taip pat būtų nerimta ir net beviltiška, nes šios investicijos nė trupučio neatsipirks.
Kalbant tiesiai, regis, kad šie slėniai apskritai juda istorijos šiukšlyno link, nes jų valdymas sueižėjęs, jų veiklos stebėsena nebevykdoma nuo 2013 metų, o veiklos rezultatai apskritai niekada nebuvo apibendrinti ir pateikti visuomenei.
Taigi, nors turime fantastiškus pastatus, nors juose sumontuota moderniausia mokslinė įranga, jos panaudojimas minimalus ir primityvus. Kaip konstatuoja Valstybės kontrolė, audituotų atviros prieigos centrų vidutinė apkrova tėra 40 proc., o kai kuriais atviros prieigos centrais išorės vartotojai visiškai nesinaudojo, nors visur skelbta, jog tai viešoji infrastruktūra ir ja gali naudotis visi. Blogiausia, kad iki mokslo slėnių įrangos labai sunku prasibrauti studentams, kolegijų vadovai skundžiasi, kad ji neprieinama ir jų dėstytojams bei studentams, o verslininkai apskritai dažnai moja ranka ir atviros prieigos principu veikiančių laboratorijų įranga naudojasi ypač retai.
Rezultatai apgailėtini ir kitose plotmėse. Kaip atrodo pažadai ir realybė, akivaizdžiai galima pamatyti iš keleto skaičių: tarkime, 2015 m. planuota 10 jungtinių mokslo ir verslo iniciatyvų, bet 2016 m. pabaigoje dar nebuvo net kvietimų teikti paraiškas; arba „Inoklaster Lt+“ buvo planuota pritraukti 57 mln. eurų privačių investicijų, bet vėliau suma pakeista į 13,64 mln. eurų; arba už 1,3 mln. eurų buvo sukurta mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatų identifikavimo ir administravimo sistema „E-mokslo vartai“, tačiau verslo ji nepritraukė.
Beje, auditoriai signalizuoja, kad į mokslo ir technologijų parkus iki 2020 metų bus investuota beveik 700 milijonų eurų, nors ankstesnio finansavimo rezultatai pasiekti toli gražu ne tokie, kokie buvo planuoti.
„Juk mums, visuomenei, buvo pažadėta, kad mokslo slėniai, mokslo ir technologijų parkai ne tik uždirbs lėšų sau išlaikyti ir įrangai atnaujinti, bet ir prisidės prie ekonomikos augimo, užsienio investicijų pritraukimo, taip pat padės pasikviesti užsienio mokslininkų ir susigrąžinti emigravusius mūsų profesorius. Deja“, - liūdnai konstatuoja L. Balėnaitė. Šie pažadai nėra įgyvendinami ir matyti vis daugiau ženklų, kad būtent visuomenei, tai yra mokesčių mokėtojams, ateityje teks mokėti už mokslo slėnių įrangos išlaikymą ir atnaujinimą.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės