Prezidento ir konservatorių takoskyra prasidėjo nuo pat šios Seimo kadencijos pradžios. Viskas prasidėjo nuo to, kai Gitanas Nausėda atsisakė tapti kandidatu į prezidentus nuo konservatorių partijos, o jo kandidatavimo užkulisius aprašė savo feisbuko paskyroje Rasa Juknevičienė. Tada buvo ilgas konservatorių ministrų egzaminavimas Daukanto aikštėje. Po to kontratakavo konservatoriai: nusprendė pakoreguoti prezidento atstovavimą Europos Vadovų Taryboje. Nepavyko.
Na, o po to, sniego gniūžtė ėmė vis didėti. Bendrą darbą įsivaizduoti tiesiog buvo neįmanoma: dvi komisijos pandemijos suvaldymui – viena prie Vyriausybės, kita prie prezidento; požiūris į vidaus ir užsienio politiką, santykis su šeimų maršais, požiūris į vienalytes santuokas, sankcijas Baltarusijai ir baltarusiams, nekalbadieniai, nėštumo ilgio nesimatymai – jau nekalbant apie vieni kitiems skriejančius epitetus – tapo politikos kasdienybe. Partijos irgi pasidalino: kas už prezidentą, kas už konservatorius. Susidaro įspūdis, kad ir tauta pasidalino: vieni meldžiasi konservatoriams, kiti – prezidentui. Kur veda tokios nuotaikos?
Diskutuoja Seimo nariai: konservatorius Andrius Vyšniauskas ir valstietis Giedrius Surplys.
BNS nuotr.
Komentarai
Bendravimo taisyklės