Kaip atrodė mūsų kelias į ES?
Gegužės 1-ąją minėjome Lietuvos įstojimo į ES dvidešimtąsias metines. Kaip prisimename mūsų kelią į Europos tautų sandraugą, kaip pasikeitė ES mums ten būnant, kas laukia kitų Europos šalių, norinčių patekti į organizaciją?
Laidoje dalyvauja europarlamentaras Petras Auštrevičius ir buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.
---
Vingiuotas Lietuvos kelias į Europos Sąjungą
Prieš du dešimtmečius Lietuvai atsivėrė Europos Sąjungos (ES) durys. Šiandien tai atrodo, kaip sėkmės istorija, tačiau kelias link Bendrijos nebuvo lengvas. Nors pirmasis lūžis įvyko, kai 1993 metais pavyko visoms trims Baltijos šalims kreiptis į ES vadovus ir patekti į Kopenhagos kriterijų sąrašą, vyriausias derybininkas Vygaudas Ušackas priminė ir ne itin sėkmingą derybų pradžios istoriją. „1997 metais Liuksemburgo viršūnių susitikime europiečiai prisijungti pakvietė tik Estiją ir Lenkiją, o Lietuvos ir Latvijos – ne. Tai buvo, drįsčiau teigti, politinis, kultūrinis ir diplomatinis šokas. Pamenate, tą garsiąją premjero Gedimino Vagnoriaus frazę: „mes padarysime tiek daug, kad ES bus nepatogu mūsų nepakviesti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ sakė jis. Pasak tuometinio Lietuvos užsienio reikalų viceministro, pokalbiuose su Vokietijos užsienio reikalų ministru teko matyti palyginamąsias lenteles, susijusias su bendruoju vidaus produktu, šalies korupcija. Estai jose atrodė žymiai geriau. Visgi, užsispyrusi Lietuva jau 1999-ųjų Helsinkio viršūnių susitikime buvo pakviesta derybų su Bendrija.
Paini derybų istorija
Nors derybos truko ilgai, o jų sėkmės istorijas teko braižyti su svarbiausiais ES diplomatais, kitas vyriausiasis derybininkas Petras Auštrevičius šiandien prisimena, kad didesnės derybos vyko šalies viduje. „Stojimas į ES – pastovus reformų, sprendimų priėmimo procesas, kuriame dalyvauja daug institucijų. Tai – ministerijos, žinybos, departamentai, kurie pavaldūs toms ministerijoms, atskiros institucijos, pavaldžios Vyriausybei. Tokių būta apie 50. Tai – tik Vyriausybės kampas. Dar buvo ir Seimas, kuris priima įstatymo lygmens teisės aktus. Labai svarbu, kad jis laiku perkeltų europinę teisę, tuo turiniu, kurio tikimės. Būta atvejų, kada Seimas priimdavo įstatymo pataisas, bet perkeldavo tik dalį ES direktyvos. Tuomet buvo svarbu ne vien tik su vyriausybinėmis institucijomis laiku ir konkrečiai susitarti, bet ir su Seimu, kad viskas virstų galutiniais įstatymais. Sukoordinuoti viską buvo didžiausias galvosūkis. Nuvažiuoti į Briuselį būdavo lengviau, ypač kai turi, ką pasakyti, parodyti, kas yra padaryta Lietuvoje. Tada ir sąžinė yra rami, ir konkrečius argumentus turi, ir mūsų ambicija tampa pagrįsta, teisinga. Vienos valstybės darė vienaip, kitos kitaip. Būta čia įvairių pavyzdžių. Mes turėjome savo būdą, manau, kad jį pilnai įgyvendinom, tai ir norėčiau prisiminti“, – pabrėžė dabar Europos Parlamento narys P. Auštrevičius.
Jam antrino ir diplomatas V. Ušackas. „Derybos prasidėjo su mumis pačiais. Pirmas dalykas buvo žemės ūkio paskirties žemė, labai daug ūkininkų ir ūkio organizacijų vadovų gąsdinosi ir kitus gąsdino, kad čia atvažiuos vokiečiai, švedai, danai, jie supirks visą žemę ir lietuviai liks be savo žemės. Tai buvo dalykas, kuris nepasiteisino, kaip matom dabar. Absoliuti dauguma lietuvių ūkininkauja ir gauna labai dosnias išmokas. Antras momentas buvo politinis – Karaliaučiaus tranzitas, kuris ypač svarbus ir dabartinėmis karo sąlygomis. Karaliaučius, kaip fenomenas, mums yra iššūkis, grėsmė, bet tai taip pat ir dalis saugumo garantijų. Mes turime svertus, nuo kurių priklauso Karaliaučiaus saugumas ir tiekimas. Trečias momentas – Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, kuris buvo sudėtingas, bet, manau, kad ganėtinai sėkmingą baigtį atnešęs procesas“ – nurodė jis.
Ignalinos atominės uždarymas – kertinis žingsnis į ES?
Ignalinos atominės elektrinės uždarymą žmonės prisimena iki šiol. Dalis ir dabar yra nusiteikę skeptiškai, dar ir šiandien teigiama, kad jos buvo galima neuždarinėti. Pasak P. Auštrevičiaus, ES narystė Lietuvai tuo metu buvo egzistencinis klausimas, jį reikėjo spręsti tinkamai, o itin svarbi dedamoji to klausimo sprendimo dalis buvo atominės uždarymas. Čia didelį vaidmenį suvaidino ir 1986-ųjų Černobylio katastrofa. „Ignalina buvo svarbus klausimas. Tuo metu ji gamino kone 75 proc. elektros energijos, kurią vartojome. Dirbo virš 3000 žmonių. Visas miestas priklausė nuo vieno objekto. Jau net nekalbu apie branduolinės saugos reikšmę, žinant apie Černobylio avariją. Kas jau kas, bet mūsų regiono žmonės suprato branduolinių jėgainių poveikį gyvenimui ir gyvybėms. O priešistorė yra tokia, kad 1993 metais atsikūrusi Lietuvos Vyriausybė bandė surasti papildomų lėšų Ignalinos saugumui padidinti, nes Ignalinos reaktoriai yra tokie pat, kaip Černobylyje. Po Černobylio avarijos, Vakarai, kurie taip pat nukentėjo nuo debesies, kuris praskriejo pro plačią Europos kontinento dalį, pradėjo dairytis, kur dar tokių gali būti. Ar gali pasikartoti ši nelaimė? Surado, kad yra Ignalina. Kas yra Lietuva? Šalis, besižvalganti į ES“, – pažymėjo P. Auštrevičius.
1993 metais Lietuvos Vyriausybė pasirašė sutartį su Europos plėtros ir rekonstrukcijos banku, gautas negrąžintinos sumos kreditas, paramos linija, padarytas įsipareigojimas, kad jėgainėje nebus keičiami techniniai parametrai. „Jų nekeičiame, o kai jie susidėvės – susidėvės. Baigta. Kai kils techninė rizika, atominė bus uždaroma. Buvo numatyta, kad tai gali atsitikti per 10-15 metų, nes technikai gali paskaičiuoti šiuos dalykus. Popierius – pasirašytas, pinigai – gauti, sutartis prilyginama tarptautinei. Prasideda derybos dėl narystės ES. Valstybės, kurios nukentėjo nuo Černobylio branduolinio debesies, ir tokios valstybės, kurios apskritai egzistenciškai yra prieš branduolines jėgaines, pvz., Austrija, mums primena įsipareigojimą. Kas mums lieka? Reikia surasti daug geresnį finansinį pagrindą, kaip šią istoriją pabaigti“, – istoriją apie Ignalinos uždarymą pasakojo vienas iš vyriausiųjų derybininkų ES narystės klausimais.
Užkirsti kelią narystei Bendrijoje bandė lobistai ir propagandistai
Susidurta ne tik su sudėtingu Ignalinos atominės elektrinės uždarymo procesu, bet ir su iššūkiais iš kur surasti specialistų, gebančių vykdyti reformas, vesti derybas su ES. Ieškota ir kokiu būdu, kokiais diplomatiniais kanalais parodyti kitoms didžiosioms Bendrijos narėms, kokią didelę pažangą siekia įvykdyti Lietuva. O taip pat susidurta ir su ne itin dideliu ES narystės palaikymu pačioje Lietuvoje. Šią problemą spręsti stengėsi aukščiausi valstybės politikai ir žiniasklaida. „Dar prieš pakvietimą, 1999 metais, palaikymas visuomenėje buvo pakankamai mažas. Jis siekė 45-50 proc. Stojimą į NATO palaikė dar mažiau žmonių. Tas palaikymo sprogimas, matyt, buvo pačių derybų pradžia ir politinė valia, kurią rodė valstybės vadovai. Valdas Adamkus, premjeras Andrius Kubilius, užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, politikai narystei suteikė labai gerą emociją. Daug pasitarnavo ir žiniasklaida, kuri neišvengiamai pradėjo daugiau rašyti, kalbėti. Per diskusijas ir debatus matėme, kaip palaipsniui kilo visuomenės palaikymas ir susidomėjimas“, – pažymėjo pašnekovas V. Ušackas.
Anot jo, argumentai, kodėl Lietuvai privaloma tapti ES nare, buvo labai paprasti ir itin svarbūs – šalies gerovė ir saugumas. „Nors saugumą labiau siejome su NATO, bet ką istorija rodė, kad nė viena ES valstybė niekada nebuvo užpulta. Didžiulis argumentas buvo ir prieiga prie didžiausios tuo metu bendrosios rinkos. Ji siekė pusę milijardo gyventojų. Lietuvai, kaip eksportuojančiai valstybei, tai buvo labai svarbu, nes nebebuvo barjerų. Trečias argumentas – keliavimas, investicijų pritraukimas. Pats mačiau savo akimis, kaip kai kurie pramonės įmonių vadovai, kurie su skepsiu pradžioje žiūrėjo į ES, keitė savo nuomonę“, – pasakojo politikas, prisiminęs, kad garsiausi to meto verslininkai bijojo Bendrijos dėl didesnės konkurencijos.
Problemų būta ir su skeptikais, kurie nuolatos skleidė naratyvą, kad Lietuva bus išparduota užsieniečiams, kad privalėsime vykdyti visus Briuselio nurodymus, kad tapsime priklausomi litą pakeitę euru. „Svarbu suprasti, koks buvo laikotarpis. 1990-tųjų pradžia, perėjimas į rinkos ekonomiką, didelių įmonių privatizavimas, tai ne visada buvo sėkminga. Kai kurios iš didelių įmonių užsidarė, kolektyvai pabiro, žmonės neteko darbo. Tuometė socialinės apsaugos sistema buvo plika, nebuvo pinigų. Iš kitos pusės – mus veikė ir kiti dalykai. Bankinė krizė, kuri „ėjo“ per indėlius. Juk kiek negatyvo ir socialinio pesimizmo tai pagimdė. Socialinė ekonominė patirtis iš 1990-tųjų vidurio nebūtinai buvo pozityvi ir įkvepianti žmones, o kai tu kalbi kitų valstybių pavyzdžiu, sakai: „pažiūrėkit, Airija ar Švedija pasiekė daug“, o kur tas tikrumas, kad mes pakartosime tą sėkmės istoriją? Žmogus nori eiti parduotuvę dabar, rytoj jam reikalingi pinigai, reikalingas apibrėžtumas“, – anuometines skepsio priežastis vardijo P. Auštrevičius.
Pasak diplomato, prie derybų stalo Lietuva sėdo turėdama negatyvią socialinę-ekonominę patirtį. „Štai žemės ūkis. Mažažemius tuo metu labai veikė paskleista teorija, kad atvažiuos vokietis dryžuotu švarku, pasipūtęs, pilnomis kišenėmis šlamančių, supirks žemę, nuvarys lietuvius nuo žemės, o juk mūsų santykis su žeme yra labai subtilus. Mes esame jautrūs tam. Buvo skleidžiama, kad žemės ūkis beveik neturi konkurencinių pajėgumų ir potencialo, o dar tapsime bežemiais, tai kas mes tada būsim? Dirbsim kažkam vėl? Šioje propagandinėje, lobistinėje veikloje, kuri tuo metu nebuvo reglamentuota, stipriai pasireiškė kai kurie politiniai veikėjai, kurie šiuo metu vadovauja partijoms. Pavyzdžiui, Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir jo vykdoma propaganda girdėjosi. Žmonių gąsdinimas dėl žemės, turint minty, jo labai privatų interesą, kad žemė būtų pigesnė, nebūtų konkurencijos ir jis pats ją supirktų, tai veikė žmonių sąmonę. Taigi, kalbant apie kampaniją, referendumą, didžiausia negatyvumo banga ir ateidavo iš tų, kurie priklausomi nuo žemės ūkio. Reikėdavo labai kantriai aiškinti, su konkrečiais pavyzdžiais“, – pasakojo P. Auštrevičius, pabrėždamas, kad tikisi, jog politikai, dezinformavę Lietuvos visuomenę stojimo į ES priešaušryje, kada nors prisiims atsakomybę ir aiškiai deklaruos klydę.
Jam pritarė ir V. Ušackas. „Buvo daug inercijos. Kai kurie sportininkai, kultūros veikėjai, žvaigždės, kurie buvo paveikti rusiškos propagandos arba lobizmo, susitikimuose viešai ir privačiai reikšdavo abejones, kas čia mūsų laukia. Europos Sąjunga štai atims viską, būsim „ūbagėliai“. Kas padėjo pakeisti tai? Tai politinė valia ir dėmesys. Įsijungė ne tik Lietuvos politikai, suinteresuotos grupės, kurios matė perspektyvą, bet prisidėjo ir ES valstybės, kurios padėjo edukuoti visuomenę apie tai“, – džiaugėsi V. Ušackas.
Prošvaistės didesnei ES plėtrai
Pasak P. Auštrevičiaus, į Bendriją Lietuva pateko laiku, vėliau durys kiek prisivėrė, bet, panašu, kad ES nelaikys jų uždarų. „Pasaulis greitai keičiasi. Pavyzdžiui, tokia motyvuota darbo jėga, kokia yra Ukrainoje, žmonių noras uždirbti, įsilieti į darbo rinką, kada jie yra alkani sėkmei – tai yra dovana. Ji pakeičia valstybes labai greitai. Reikės elgtis labai protingai, tik ne šūkiais, o paremti juos”, – akcentavo europarlamentaras. Diplomatas V. Ušackas vylėsi, kad ES kurs gynybinius pajėgumus, kad turėtume savo kariuomenę, susidedančią iš 27 valstybių. „Tam, kad galėtume veikti tada, kai JAV nebenorės ginti savo interesų Europoje. Taip pat ir Ukrainos pagreitinta narystė Bendrijoje atneš didžiulę naudą, tiek ekonomiškai, tiek saugumo prasme. Linkiu imtis iniciatyvos“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ ragino buvęs Lietuvos vyriausiasis derybininkas stojimo į ES klausimais V. Ušackas.
BNS nuotr.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės