Tai gal už tokią Lietuvą Sąjūdis ir kovojo?
Sakoma: nauji metai, nauja laimė. Bet štai jau ir po trijų Karalių. Pagoniškoje antikos Graikijoje maždaug apie tą laiką būdavo Eleusino misterijų dienos, per kurias romėnų imperatoriai atveždavo gimusiam Dionisui dovanų.
Bet pagonio valdomoje Lietuvoje apie Dionisą geriau neišsiplėsti – gresia tūkstantinės baudos. Esame turbūt šventeiviškiausia provincija iš visų dabar esančių.Gerai, kad dar ne sekta kokia.
Kad ir kaip ten būtų, pirmą metų savaitę dairantis tai atgal, tai pabėgėjant žvilgsniu į priekį, diena pailgėjo per gaidžio žingsnį. Linksmybės baigėsi, dirbtines eglutes – ant aukšto, byrančias tikras – į šiukšlyną, ir varom toliau šia ašarų pakalne.
Optimizmo šiek tiek daugiau nei tuo pat metu pernai, kai pradėjome 2018-uosius. Tą, beje, rodo visos apklausos, ir ryškiai.
Bet bendras tautinio pasakojimo vardiklis – vis tiek su suraukta kakta išeina. Gal čia fesibukas yra kaltas – jei nebūtų feisbuko ir komentarų po tekstais portaluose, kaip kitaip tas foninis zyzimas prasismelktų į patį viršų?
Taip, žinoma, dar yra Seimas ir Vyriausybė, kurie vis kovoja, vis kažką gerina ir vis kažkas kitas jiems būna kaltas, kad jiems išeina kaip visada. O pastaruoju metu – dar ir blogiau už “kaip visada”.
Prisikovojo iki to, kad Seimo Užsienio reikalų komiteto narys valstietis Mindaugas Puidokas paskelbė, jog Norvegija yra nepatikima šalis. Pats Puidokas tai žinoma, yra labai patikimas – šis valstietis į Lietuvą atvedė “Sirijaus” sektą, kurios Viršininkė yra iš patikimos Rusijos ir patikimai kasdien tiesiogiai bendrauja su Kristum ir Zaratustra.
Gal, sakau, mes per daug rašom apie tą Seimą ir rodom jį? Gal, sakau, jei taip visa Lietuvos žiniasklaida sutartų mėnesį visiškai nieko nerašyti ir nerodyti iš Seimo ir Vyriausybės, nekviesti nė vieno nario ir ministro į jokią radijo ir televizijos laidą, Lietuva pasirodytų visai kitoje šviesoje? Daug gražesnė, ne tokia įsitempusi ir, be abejo, protingesnė.
Gal ir tie vienadieniai Seimo drugeliai per tą mėnesį be dėmesio staiga susivoktų, kad jų laikas – jau vakarop? Gal, sakau, susimąstytų išrinktieji, bent kas antras gal prisimintų, kad jis ne tik kakarinę, bet ir galvą turi?
Nes didžiausias negatyvas į Lietuvą plūsta iš ten – iš Seimo ir Vyriausybės. Ypač dabar, kai šalį valdantys žalieji grinčai yra užsikepę žūtbūt įrodyti, kad viskas žiauriai blogai Lietuvoje yra tik todėl, kad blogai valdė kiti, o jų, nabagų, 25 metus tauta prie valdžios neprileido.
Žinoma, kad toks tylos žiedas aplink Seimą ir Vyriausybę yra utopija. Tačiau ar tikrai viskas Lietuvoje yra blogai 2019-ųjų pradžioje?
Pavakare Utenos bibliotekoje manęs laukia susitikimas su uteniškiais, kuriems pasiūliau pokalbį tema „Sąjūdis, kuris kovojo už tokią Lietuvą“.
Štai jau kelinta diena dėlioju galvoje argumentus, kodėl Sąjūdis kovojo už tokią Lietuvą, kokia ji yra. Beveik matau, kaip purtote galvas ir burbate, kad tai šventvagystė. Nes juk jau ketvirtį amžiaus pora milijonų burnų kartoja, kad ne už tokią Lietuvą Sąjūdis kovojo. Nuo Skuodo iki Lenkų rubežiaus eina garsas, kad tikrai ne už tokią Lietuvą stovėjome Baltijos kelyje, kuriam šįmet sukaks jau trisdešimt metų.
O jei taip paklaustumėte savęs, už kokią Lietuvą kovojo Sąjūdis? Ką atsakytumėte? Ne iš dabarties varpinės žiūrėdami, o iš varpinės 1989-ųjų pradžios, kai jau ir daktariškai dešrai buvo talonai, ir tai jos nė su žiburiu nebūtum radęs krautuvėje?
Prieš trisdešimt metų bet kuris susipratęs lietuvis būtų išdidžiai atsakęs, kad Sąjūdis kovoja už laisvą Lietuvą – kad rusų kareiviai eitų namo. Tai ar Lietuva nelaisva?
Labiau išprusęs lietuvis prieš trisdešimt metų gal dar būtų pridūręs, kad Sąjūdis kovoja už teisinę demokratinę Lietuvą. Bet juk Lietuva yra teisinė demokratinė valstybė.Bent jau kol kas.
Nepaisant visų valdžių, o ypač šios valdžios, nuolatinių bandymų apriboti mūsų teises ir laisves, Lietuva vis dar yra teisinė demokratinė valstybė, ir Konstitucija vis dar veikia. Laisva šalis, kurią gina narystė NATO ir kurią ant šakių kelia Europos Sąjungos turtingųjų pinigai.
Prieš trisdešimt metų dauguma rimtesnių medikų diagnozių reiškė mirtį be vilties gauti moderniausių vaistų. Šiandien mūsų ligoninės naudoja moderniausią Vakarų medicinos technologiją, mes gydomės tokiais pat vaistais, kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje.
Na, bent jau iki to momento, kol valstiečių Veryga atėmė iš mūsų geriausius Vakarų vaistus ir liepė naudoti indiškus arba rusiškus generikus, tikrai gydėmės geriausiais. Bet nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati – patys apsileidome valstiečiais, tai nėra ko pykti.
Prieš trisdešimt metų net pelės buvo dingusios iš krautuvių, net alaus padoraus nebuvo, o šiandien krautuvės lūžta nuo maisto pertekliaus – kaip ir Vokietijoje.
Prieš trisdešimt metų gauti paskyrą automobiliui prilygo žygdarbiui. Sovietinį ordiną buvo lengviau gauti nei paskyrą automobiliui. Šiandien automobiliais net studentai į paskaitas važinėja.
Ar pagalvojam kartais, dėl kokių problemų riejamės, pjaunamės ir į dvi nesutaikomas stovyklas dalijamės? Kiek prakeiksmų vienas kitam išsakėm dėl to, kad prekybos centrai nedirbtų per šventes. Jei kas būtų mums prieš trisdešimt metų pasakęs, kad viena iš didžiausių problemų Lietuvoje bus, kad prekybos centrai dirba per šventes ir sekmadieniais, ką tokiam būtų parodę?
Taip – pirštą prie smilkinio.
Tik nebūtų buvę kam jo rodyti – prieš trisdešimt metų būtume buvę devintam danguj, jei Lietuvoje būtų veikusi nors viena „maxima“, ‚rimi“, „iki“ ar „Lidl“. Tai būtų prilygę aštuntajam pasaulio stebuklui.
Prieš trisdešimt metų Sąjūdžio suvažiavimas vyko vos 4,5 tūkst. žmonių talpinusiuose Vilniaus sporto rūmuose su smirdinčiais tualetais. Šiandien Alytus, Panevėžys ir Šiauliai turi ir talpesnius, ir gražesnius.
Tokių rūmų – dešimtys Lietuvoje stovi, o Kauno “Žalgiris”, kuriam net su Saboniu anuomet dar ne kiekvienais metais Maskva leisdavo žaisti Europos taurėje, šiandien žaidžia 15 tūkst. vietų arenoje ir yra rodomas pavyzdžiu daugumai Europos klubų, kaip tvarkyti rinkodarą ir pritraukti žiūrovų.
Šiandien Europos taurėse žaidžia ir Vilnius, ir Klaipėda, o kai sugalvoja, tai ir Šiauliai, ir Utena, net Prienai.
Pabrėžkime šią smulkmeną, mielieji kurmiai: Sąjūdis prieš trisdešimt metų net utopiškiausių savo svajonių sąraše tokių įrašų savo kovos lape neturėjo.
Prieš trisdešimt metų norėdamas įsivesti laidinį telefoną kitas lietuvis eilėje laukdavo ir trejus, ir penkerius metus. Šiandien mobiliojo telefono neturi nebent žmogus, kuris pavargo nuo civilizacijos patogumų ir išėjo savo noru gyventi į mišką. Dabar net močiutės sengalvėlės naudojasi išmaniaisiais telefonais.
Ar tai yra blogai?
Per dešimt metų mes vien Lenkijos krautuvėse palikome 3 mlrd. eurų.
Žinoma, geriau būtume palikę tuos pinigus Lietuvoje, bet čia kitas klausimas, o šiuo atveju galima ir pasigirti, kad tiek pinigų turime pasipirkti šalyje, į kurią anomet reikėjo specialaus iškvietimo.
Tai gal už tokią Lietuvą Sąjūdis ir kovojo – atvirą, netrukdančią judėti?
Bet jei taip, kodėl tada tiek zyzimo ir nepasitenkinimo Lietuvoje?
Viena vertus, labai greitai atsinaujino socializmo metastazė vėžio, kurį greituoju būdu prieš 29 metus išlupo Sąjūdis. Kurį laiką pritilę socializmo pranašai vėl išlindo į dienos šviesą ir ėmė kalti žmonėms į galvas seną komunistų dainelę apie socialinį teisingumą. Ar Lietuvoje nėra socialinio neteisingumo?
Be abejo, kad yra. Kaip ir kiekvienoje padorioje šalyje, taip ir Lietuvoje nėra ir, tikėkimės, kad niekada nebebus socialinės lygiavos.
Kita vertus, po socialinio teisingumo sąvoka mes esame linkę pakišti tai, kas yra ne socialinis teisingumas, o elementarus pavydas.
Jei verslininkas važinėja nauju „Mercedes“, mes piktinamės, kad tai socialiai neteisinga.
Bet patys kažkodėl nebandom imtis verslo, kuris pirmiausia reiškia, kad tas, kuris juo užsiima, dažniausiai dirba be išeiginių, švenčių ir neskaičiuodamas darbo valandų bei rizikuodamas visu tuo, ką turi. Tai gal vis dėlto socialiai yra teisinga, kad tas, kuris už mane dirba dukart daugiau ir svarbiausia daug efektyviau, daugiau ir turi?
Yra ir dar vienas dalykas, kuris ateina su gerovės valstybe. Nebeturime nei didelių aistrų, nei beprotiškos vilties, kaip prieš trisdešimt metų.
Dažno iš mūsų viltis ir aistra bėra tik įsigyti naują automobilį ar naują Iphone‘ą. O toks gyvenimas yra prėskas ir lėkštas. Bet negi sakysi, kad pats esi kaltas dėl to, jog tavo gyvenimas prarado žygdarbio ir avantiūros kvapą?
Štai ir purkštaujam: truputį kas ne taip, ir jau grasina, kad bėgs lėks ir emigruos. Emigracija iš keršto – ar gali ji būti priekaištas Lietuvai? Panašu, akd Sąjūdis kovojo už laisvų, taigi stiprių žmonių Lietuvą.
Kas tada galvojo, kad po trisdešimties metų būsim tokie silpni?
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės