Vargas dėl anglų kalbos – vargas dėl proto
Lietuvos Ministrą Pirmininką pastaruoju metu apniko vargas. Kai kas gal šitą vargą įvardytų kaip vargą dėl proto. Kiti gal sakytų, kad tai vargas dėl užsienio kalbų mokėjimo.Tačiau, jei bent kiek pasuktume galvą, ko gero, paaiškėtų, kad Ministro Pirmininko vargas dėl užsienio kalbų mokėjimo yra vis tas pats vargas dėl proto.
Kodėl galėtume prieiti prie tokios šventvagiškos išvados? Juk Ministras Pirmininkas yra vienas rimčiausių kandidatų tapti valstybės Prezidentu. Kaipgi taip galima?
Atsakymas – paprastas: galima, jei tik bandydami suprasti dalykų esmę, vadovausimės patirtimi ir elementaria nuovoka.
Sveikas protas mums sufleruoja, kad vargas dėl proto dažniausiai ištinka tuos asmenis, kurie yra įsitikinę, kad jų užimamos pareigos prideda po keletą smegenų vingių per dieną. Tokie žmonės 9 atvejais iš 10 turi vargo dėl neadekvataus savo gebėjimų vertinimo, tokio pat neadekvataus aplinkos suvokimo, o gal net ir neatitikimo užimamoms pareigoms.
Bet pereikim prie konkrečių pavyzdžių. Valstiečių Ministras Pirmininkas ir kandidatas į Prezidentus ne kartą ir ne du žodžiu ir raštu patvirtino, kad jis moka anglų ir lenkų kalbas. Patvirtino niekieno neliepiamas, už liežuvio niekas Ministro Pirmininko netempė ir kitaip jo nekankino.
Bet štai Lietuvos Ministras Pirmininkas nuskrenda į Izraelį. Žydų premjeras Netanyahu spaudos konferencijos metu kalba angliškai, mūsiškis varo lietuviškai. Kaip čia taip, stebisi protokolo žinovai?
Protokoliniuose susitikimuose Lietuvos premjeras kalba ir kalbės tik lietuviškai, kaip dalgiu nukerta Ministro Pirmininko patarėjai. Viskas gerai, gali būti ir taip – tik kam taip nervintis? Pagaliau, o kam tokiu atveju Izraelio premjerą pakišinėti – juk jei mūsų premjero protokolo skyrius būtų pasakęs, kad lietuvis bevelys kalbėti tik lietuviškai, tai ir Netanyahu būtų hebrajiškai, o ne angliškai prabilęs. Diplomatinis paritetas yra toks pat svarbus, kaip ir pati diplomatija.
Bet gerai – patikėjom, kad premjeras, nors jo lietuviškas kalbėjimas ir nėra pavyzdys vaikams, tiesiog gerbia lietuvių kalbą. Tik žurnalistė Rita Miliūtė štai netiki tuo, kad jis moka angliškai – ji vis reikalauja, kad Vyriausybės tinklapyje atsirastų bent vienas Ministro Pirmininko viešas pašnekėjimas angliškai.
Nors kadencija persirito į antrą pusę, tokio įrašo vis neatsiranda. Vietoj įrodymų – tik nauji užkeikimai: moka, labai moka, labai labaaai moka angliškai valstiečių kandidatas į Prezidentus.
Kad Ministro Pirmininko gebėjimais įtikėtų net Rita Miliūtė, premjero gizeliai meta ant stalo naują kozirį – užtat lenkiškai Skvernelis varo taip pat gerai, kaip lietuviškai.
Miliūtė tuo taip pat čia pat suabejoja, nes paskutinis lietuvis, lenkiškai mokėjęs geriau nei lietuviškai buvo Czeslawas Miloszas iš Kėdainių, bet ir tas numirė. Negana to, žurnalistė pateikia publikai įrašą, iš kurio aiškėja, kad kad net ir trumpą padėkos kalbelę Lenkijoje po premjerui įteikto apdovanojimo mūsų Ministras Pirmininkas sako lietuviškai.
Na, bet čia, kaip jau žinome, viskas aišku – protokoliniuose susitikimuose būsimasis Lietuvos viršininkas kalba tik lietuviškai. Tą net naktį pakelti per miegus kartoja Ministro Pirmininko patarėjai.
Bet vargšai tie Skvernelio patarėjai, jie dar nežino, kad ginčytis su Rita Miliūte galima, bet prieš tai dar reikia nemažai košės iškabinti. Todėl, kad Miliūtė pateikia mums vaizdo įrašą, kuriame Skvernelis kalbasi su Ukrainos premjeru Volodymyru Groismanu. Kaip jūs manote, kokia kalba su Ukrainos premjeru kalbasi Lietuvos premjeras? Sakote, kad lietuviškai? Neatspėjote.
Mūsų premjeras su Ukrainos premjeru kalbasi rusiškai. Tas pats Skvernelis, kuris, pasak jo ir jo patarėjų, protokoliniuose susitikimuose visada kalba tik lietuviškai, čia varo rusiškai.
Patarlę apie ylą ir maišą prisiminkite patys, ir išvadas pasidarykite patys. Mano trigrašio tikslas čia buvo kuklus – priminti, kad vargas dėl užsienio kalbų mokėjimo dažniausiai kyla po to, kai asmuo turi vargo dėl proto.
Jau girdžiu, kaip Sauliaus Skvernelio mylėtojai burba ir kumštukus gniaužia – ko jūs čia visi prikibote prie žmogaus dėl tos anglų kalbos? Juk svarbu, kad geras ir teisingas Prezidentas būtų, kad ne konservatoriai, ne elitas valdytų Lietuvą, o mūsų žmogus ir t.t. ir pan.
Klausimas teisėtas ir gal netgi teisingas. Žinoma, jeigu tik atmesime faktą, kad Lietuvos valstybė konkursuose net iš Rietavo savivaldybės raštininko jau senokai reikalauja C lygio anglų kalbos mokėjimo. Ir iš kalėjimų viršininkų, jų pavaduotojų, net Valstybinės lietuvių kalbos komisijos viršininko, ir iš to vargšo reikalauja geros anglų kalbos.
Bet, tarkim, kad tai teisinga pastaba – kam mūsų Prezidentui ta anglų kalba? Todėl ir aš pasakysiu taip pat: mielieji Lietuvos žmonės, mat ją šunes, tą premjero ir galbūt būsimo Lietuvos prezidento anglų kalbą. Man šiandien visiškai pakaktų, kad Ministras Pirmininkas bent jau lietuviškai malkų neskaldytų triskart dienoj po valgio.
Pvz., nesigirtų, kad su Izraelio premjeru susitarė dėl to, jog tarp Lietuvos ir Izraelio skraidytų reisiniai lėktuvai, nes jie ir taip jau senokai skraido tiek iš Vilniaus, tiek iš Kauno oro uostų.
Man visiškai pakaktų, kad Ministras Pirmininkas nepūstų mums arabų, jog jo parašyti laiškai prikvies į Lietuvą tokių prekybos centrų, kurie duoną ir bulves kone už dyką mažutėliams dalys.
Užtektų, kad premjeras apie moteris nebliuznytų kaip koks Žemaitės Vingių Jonas. Kad neaiškintų, jog streikuojantys mokytojai yra Rusijos agentai, o jauni gydytojai lai varo iš Lietuvos.
Kad nemeluotų – nei apie Vyriausybės pasitarimo įrašą ar konservatorių rengiamą perversmą, nei apie 19 susitikimų su viešųjų ryšių bendrovės savininku Dariumi Gudeliu ir savo patarėjo dalyvavimą valdiškų milijonų paskirstyme tam viešųjų ryšių bendrovės savininkui.
Galų gale man, o tikiuosi, kad ir jums to užtektų, jog apie tą savo anglų kalbą Ministras Pirmininkas pasakytų kaip vyras – nu, nemoku aš tos anglų kalbos, o ne bandytų kriminalinio viercho maniera išpūtęs akis aiškinti, kad jis čia tokiu būdu lietuvių kalbą kelia ant šakių.
Tai juk taip elementaru – imti ir pasakyti, kaip yra, o ne kaip norėtum pavaizduoti. Bet Lietuvos Ministrui Pirmininkui ir valstiečių partijos kandidatui į valstybės Prezidentus visi tie paprasti dalykai, kurie jį iš Karbauskio funkcijos akimirksniu atverstų į žmogų, yra tokie pat nepasiekiami, kaip ir rusiškos pasakos tinginiui Jemeliai – Heraklio žygiai.
O dabar nusileiskime iš valdžios bokštų aukštybių į šią šlapią ir nuodėmingą žemę. O nusileidę patys sau tyliai užduokime keletą paprastų kaip dukart du klausimų, ir lygiai taip pat tyliai, patys sau į juos atsakykime.
Tarkim, ar sutiktumėte patikėti savo ilgai lauktą ir nelengvai sulauktą kūdikį auklei, kurią pagavote meluojant apie jos gebėjimus prižiūrėti vaikus? Ar tokiai auklei, kuri prispirta jūsų pateiktų faktų, ima šaukti, kad ją apšmeižė ta niekšė kaimynė, ir ji taip to nepaliks, vis tiek suteiktumėte dar vieną šansą savo naumuose?
O ar patikėtumėte dar kartą savo seną automobilį remontuoti autoserviso meistrui, kuris vietoj jūsų prašyto vokiško tepalo filtro anąkart įkišo kinišką?
Ar kviestumėte dar kartą į savo gimtadienio šventę kaimyną, kuris po praėjusio jūsų gimtadienio visus jūsų draugus ir gimines išvadino Rusijos agentais, o kai kuriuos – dar ir elito erkėmis?
Pagaliau ar samdytumėte savo paaugliui sūnui anglistą korepetitorių, kuris entuziastingai gyrėsi, kad anglų kalbą moka taip pat gerai kaip ir gimtąją, bet persimetus su juo keliais žodžiais angliškai paaiškėjo, kad jis net už jus kalba daug prasčiau?
Kur aš čia suku tokiais klausimais kaip ir be ryšio?
Galėčiau atsakyti paprastai: niekur nesuku, tik keliu klausimus, kaip ir pridera žurnalistui.
Bet Lietuvoje taip jau yra, kad po kiekvienų rinkimų praėjus keliems mėnesiams, kai net didžiausi lapausiai ima vaduotis nuo pažadų makaronų, kuriais buvo apkabinėtos abi jų ausys, pasigirsta skambūs amžinai teisiųjų kaltinimai: „Tai kodėl žurnalistai mums viso to nepranešė iki rinkimų?“
Tai šiandien tiek.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės