Žūti, kentėti ar susitaikyti, o gal gelbėtis: ką žinome apie karo pabėgėlius?
Šiemet sukako 80 metų, kai kartu su atsitraukiančia ir išdegintos žemės taktiką naudojančia nacių kariuomene iš Baltijos šalių masiškai bėgo ir jų gyventojai. Taip 1944 metais piką pasiekė Antrojo pasaulinio karo pradžios paskatintas iki pat 1949-ųjų trukęs Didysis pasitraukimas į Vakarus, dar vadinamas trečiąja emigracijos banga – kai lietuviai, latviai, lenkai, estai ir kitų tautybių Baltijos šalių gyventojai gelbėjosi nuo karo ir antrosios sovietų okupacijos.
Kuo šis išbloškimas iš tėvynės skyrėsi nuo carinės Rusijos priespaudos išprovokuotos pirmosios emigracijos iš Lietuvos bangos bei tarpukario ar jau nepriklausomybę atgavusios mūsų laikų gimtinės palikimo? Kokie pavojai lydėjo bėglius? Ar bėgti iš tėvynės – negarbinga? Kas tai per patirtis – gyvenimas karo pabėgėlių stovyklose? Kokias persikėlimo ar perkėlimo akcijas vykdė kariaujantys režimai? Kokių administracinių bei politinių sprendimų gali išmokyti karo emigracijos pasekmių analizė šių dienų politikus?
Diskutuoja: Istorijos mokslų daktaras, ką tik išleistos knygos „Dipukų gyvenimo pėdsakais“ autorius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Juozas Banionis ir Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, šios įstaigos mokslo skyriaus, vykdančio XX a. istorijos tyrimus, vadovė, monografijų, straipsnių rinkinių ir kitų publikacijų autorė, humanitarinių mokslų daktarė Vitalija Stravinskienė.
Laidą „Istorinės paralelės" remia Medijų rėmimo fondas.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės