Architektūrinė poezija ir proza Vilkaviškyje
Artėjant, iš pradžių pastato net nesimato. Po kelių akimirkų tarp aukštų, sužėlusių parkelio medžių, įžvelgi lengvą baltų kolonų ažūrą, pagrindinio įėjimo stiklo sieną, atspindinčią aplinką. Pagrindinis skvero takas atveda į didžiulę lauko erdvę po aukštai pakibusiu plastišku šviesaus betono stogu. Šis pastato „prieškambaris” – tai tarpinė vieta tarp „lauko” ir „vidaus”. Erdvės dvilypį charakterį dar stiprina po stogu patalpinti du cilindriniai parduotuvių paviljonai (vienas stiklinis, kitas – iš balto tinklo) ir atsvara jiems – skylės betoniniame stoge, pro kurias į dangų šakas tiesia subrendę medžiai.
Viduje, jeigu turi laiko, gali pabindzinėti po kelias parduotuves, o jei ne – eini tiesiai iki perono salės, nusiperki bilietą ir, pro didžiulę stiklo sieną pamatęs savo autobusą, išeini į lauką ir sėdi į jį.
Paprasta, bet kruopščiai apgalvota ir kokybiškai įgyvendinta. Nedidelis savo gabaritais, bet ypatingas kokybiškos architektūros patyrimas. Ne, mes nesame Šveicarijoje, Portugalijoje ar Japonijoje. Mes – Vilkaviškyje, miestelyje, kuris neseniai atidarė savo naująją autobusų stotį.
Apie ją laidoje kalbėsimės su stoties projekto autoriumi architektu Gintaru Balčyčiu.
Foto: R. Leitanaitė
Laidą rengia Lietuvos architektų sąjunga.
Laidą remia Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės