Kiekvienos savivaldybės vizitine kortele turėtų būti švietimas ir jo kokybė. Bet ar yra?
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai šeimas ragina vaikus leisti į mokyklas arčiausiai namų, nes visų mokyklų lygis TURĖTŲ BŪTI panašus. Gal ir turėtų, bet tikrai nėra. Praraja tarp gerųjų ir prastųjų Lietuvos mokyklų matuojama kartais (kai kuriais atvejais ji siekia 5–6 kartus). Beje, ir matuojant savivaldybių lygmeniu, skirtumai vėlgi drastiški: pažangiosios savivaldybės švietimo srities autsaideres lenkia irgi kartais. Vadinasi, įvairiose savivaldybėse gyvenančių jaunuolių startinės pozicijos skiriasi taip pat kartais. Ir tie skirtumai nemažėja, jie netgi auga.
Kai kurios tendencijos kartojasi metai iš metų: pirmame pagal akademinius mokinių pasiekimus pažangiausių savivaldybių trejetuke jau trejus metus įsitaisiusios Vilniaus miesto, Kauno miesto ir Palangos savivaldybės.
Galima pradėti aiškinti, kad sunku mažosioms ar paribio savivaldybėms konkuruoti su tarkime Kauno miesto savivaldybe, nes tai apskritai nelygintini dydžiai, bet žvelgiant į įvairias savivaldybes aiškėja, kad viskas įmanoma. Ir mažosios savivaldybės švietimo srityje gali pasiekti aukštumas. Pavyzdžiui, Molėtų r. savivaldybė prieš penkerius metus pagal akademinius mokinių pasiekimus atrodė gana varganai, o dabar ji jau aštuntoje pozicijoje tarp 60-ies Lietuvos savivaldybių ir lenkia kai kuriuos didmiesčius. Vadinasi, ji kažką daro teisingai.
Arba dar vienas atvejis – Kaišiadorių rajono savivaldybė. Ar galima teigti, kad tai išskirtinėje vietoje esanti išskirtinio dydžio savivaldybė, kurioje gimsta paranormaliai motyvuoti ir gabūs vaikai? Lyg ir ne. Bet švietimo srityje ši savivaldybė kyla ir lenkia netgi kai kurių didmiesčių savivaldybes: prieš ketverius metus ji buvo 38-oje vietoje tarp 60-ies savivaldybių, vėliau – 27-a, dar vėliau – 21-a, o šiuo metu ji jau 5-a. Įdomu tai, kad ši savivaldybė keliasi tikslą nuolat būti pirmame Lietuvos savivaldybių reitingo dešimtuke tiek švietimo, tiek ir kitose gyvenimo kokybę lemiančiose srityse. Ir, kaip matome, tai įmanoma.
Kai kurios savivaldybės gana solidžias pozicijas švietimo palyginimuose užima metai iš metų. Tai pasakytina apie Mažeikių, Kėdainių, Jonavos r. savivaldybes. Bet ir vėl tai nevyksta be pastangų.
Iš tiesų savivaldybės elgiasi gana skirtingai ir dedamųjų, kurios lemia gerus rezultatus, yra visai daug. Kaip teigia Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Rytis Komičius, švietimo lygis ir kokybė savivaldybėje priklauso ir nuo mero, ir nuo vicemerų, ir nuo savivaldybės švietimo skyriaus, ir nuo mokyklų vadovų, ir nuo mokytojų, ir nuo tėvų, ir, žinoma, nuo mokinių. Bet ir viena grandis gali turėti reikšmingos įtakos (pavyzdžiui, meras arba vicemeras gali nulemti kryptį, kur link žingsniuojama).
Tiesą sakant, įtakos turi net paprasti žmogiški veiksniai. Pavyzdžiui, vienų savivaldybių merai labai rūpinasi, kad jų rajone mokyklų pastatai tiesiog tviskėtų, kitų – kad jų mokyklos turėtų kuo modernesnių laboratorijų ir įrangos, trečių – kad mokyklose būtų suburti stiprūs mokytojų kolektyvai ir jiems būtų sudarytos geros sąlygos, na o ketvirti merai labai domisi savo savivaldybės mokinių pasiekimais ir ateities perspektyvomis. Ir nuo to, ką sureikšmina meras, jo komanda ir savivaldybės administracija, labai priklauso ir švietimo lygis bei kokybė toje savivaldybėje.
Ypač savivaldybei pasiseka, jeigu vietos politinė valdžia ir vietos švietimo skyrius sureikšmina ne vieną, o kelis švietimo parametrus, arba jeigu akcentuoja visapusiškumą, pasiseka ir kai meras su vicemerais supranta, kad švietimas ir jo kokybė yra kiekvienos savivaldybės vizitinė kortelė.
Tarkime, taip mąsto Akmenės r. savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas. Ir tai duoda rezultatų. Meras teigia: „Švietimas nėra saldainių fabrikas, kur vadovybė gali nuspręsti pakeisti receptūrą, saldainių popierėlius, logistiką bei rinkodarą ir taip gana greitai pasiekti proveržį ir pelną. Švietime reikia įdėti daug pastangų, veikti įvairiomis kryptimis ir vis tiek pokyčiai gana lėti. Bet neturint švietimo kokybės ima strigti visos kitos sritys. Tarkime, jeigu savivaldybė nori būti patraukli užsienio ir Lietuvos investuotojams, reikia sukurti aukštą gyvenimo kokybę ir daug patrauklių veiksnių. Švietimas yra viena svarbi dedamoji. Jeigu savivaldybei pavyksta užtikrinti aukštą švietimo lygį, į ją neabejotinai važiuos jaunų profesionalų šeimos. Jeigu ne – nevažiuos. O jeigu tos jaunos šeimos nevažiuos arba net bėgs iš savivaldybės, tai nebus ir užsienio investuotojų. Taip ir sukasi uždaras ratas“.
Jeigu toks požiūris būtų daugelyje šalies savivaldybių, tai suteiktų labai daug sveikatos mūsų švietimo sistemai.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės