Saviveiklininkų pasirodymai valstybės valdyme kainuoja brangiai
Saviveiklinininkų kolektyvų pasirodymas. Taip galima apibūdinti ne tik neaukšto lygio menininkų pasirodymus, bet dažnu atveju ir mūsų valstybės valdymą. Nes tai iš tiesų ir yra saviveikla. Beje, brangiai kainuojanti.
Jokių analizių, jokių skaičiavimų, jokių tyrimų, ką užsigalvojame, tą ir darome. Ir beje, tai vyksta daugelyje sričių.
Viena valdžia, pasitarusi su savimi, nusprendžia, kad gatves Vilniuje reikia siaurinti. Ir neptikėsite, - darbai įsibėgėja. Milijonai liejasi laisvai. Ateina kita valdžia ir ima įrodinėti, kad gatvių siaurinimas yra nesąmonė ir jas reikia platinti. Ir viskas ima vykti kita linkme.
Arba viena valdžia nusprendžia, kad visoje Lietuvoje reikia „pridaiginti“ greičio matuoklių. Na ir priperka jų pačių įvairiausių, dažnai pačių brangiausių. Vėliau ateina kita valdžia ir aiškina, kad visa tai buvo atliekama be jokių analizių ir tyrimų, net neturint aiškių siektinų verčių, ir nusprendžia, kad visa tai bus stabdoma.
Panašiai viskas rutuliojasi ir sveikatos apsaugos srityje, ir aplinkosaugos srityje, ir žemės ūkio srityje, ką jau kalbėti apie švietimą. Čia apskritai visos reformos vyksta išimtinai tik saviveiklos būdu. Panašiai, kaip pasakoje „Zuikis Puikis“: „Pakalbėję, pasitarę, jie mokyklą atidarė“. Visiškai taip pat pas mus vyksta ir reformos švietime. Kažkas pakalbėjo, kažkas pasitarė, kažkas pridėjo, na ir reforma prasidėjo. Kam tie tyrimai, kam tos analizės, kam tie pilotiniai bandymai. Kaip bus, taip gerai.
Taip vyko egzaminų reforma, taip vyko ir tebevyksta mokyklų tinklo reforma, taip vyko ugdymo programų atnaujinimo reforma, taip vyko ir tebevyksta vadovėlių atnaujinimo reforma, taip vyko profesinių mokyklų reforma, taip vyko kolegijų reforma, taip vyko ir tebevyksta Įtraukiojo ugdymo reforma. Ir visos kitos. O kai nežinoma, ko siekiama, tada nelabai žinoma ir kokie turi būti rezultatai. Tada jie būna visokie arba jokie. Na, o visuomenei tuomet telieka stebėtis arba piktintis. Kaip kam patogiau.
Paranormalu yra tai, kad saviveikla Lietuvoje yra ne tik nebaudžiama, bet netgi visaip skatinama. Vienus saviveiklininkus keičia kiti, buvusiems saviveiklininkams-reformatoriams už padarytą žalą niekaip atsakyti nereikia. Nuostabu yra tai, kad nesąmonių pridarę veikėjai netgi kyla karjeros laiptais ir savo profaniškus metodus taiko vis kitur.
Dar vienas tiesiog milžiniškas saviveiklos trūkumas – pinigų taškymas ir švaistymas. Šimtais milijonų, o viską susumavus – jau ir milijardais. Nes gatvių siaurinimas kainuoja, jų platinimas taip pat kainuoja. Greičio matuokliai ir jų kabinimas kainuoja labai brangiai, jų įjungimas vėlgi kainuoja, bet lygiai taip pat kainuoja ir jų išjungimas bei nukabinimas. O kiek kainavo žaliųjų rodyklių nuo šviesoforų nukabinimas, o vėliau vėl užkabinimas? Bet juk tas nesąmones kažkas sugalvojo. Bet ar kam nors plaukas dėl to nuo galvos nukrito? Tikrai ne.
O stadiono Vilniuje statybų peripetijas apskritai galima vadinti vienu dideliu nesąmonių muziejumi, kur meno kolektyvų vakare tokie saviveiklininkai būtų nušvilpti ir apmėtyti kiaušiniais, bet pas mus jie žarsto milijonus. Dešimtmečiais.
Švietimo srityje vertės dar didesnės. Taigi ir saviveiklininkų padaroma žala dar didesnė. Ir blogiausia, kad pinigai čia susigeria kaip į smėlį. Jų tiesiog nebėra. Jie dingo. Juk švietimui Lietuvos valstybė kasmet skiria apie 5 proc. nuo BVP. Krašto apsaugai tiek bus skiriama dar tik po kelerių metų. O švietimas tai jau turi. Ir daug metų. Su tokiais finansais buvo galima sukurti nuostabią, pasigėrėtiną švietimo sistemą. Bet saviveiklininkai pasistengė, kad to nebūtų. Todėl šiandien mes stovime viso labo prie suskilusios geldos. Nors norai ir pažadai buvo grandioziniai, kaip tos senės iš pasakos „Auksinė žuvelė“.
Ir blogiausia, kad galo saviveiklininkų pasirodymams valstybės valdyme nematyti.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės