Ko politikai nežada ir niekada nežadėjo?
Turbūt jau matėte per televiziją naują gerą vaizdelį? Kuriame Darbo partijos vadas Viktoras Uspaskichas vėl lyg niekur nieko žada ir nemokamą transportą, ir atsakomybę už kiekvieną savo šventą žodį – ir be jokių ten 11, 111 ir 1011 dienų.
Ne visai Lietuvai, o tik vilniečiams, bet vis tiek pažadai liejasi taip gausiai, kad niekas jų ir norėdamas po ilgesnio laiko neprisimintų. Tai šį rytą gal, sakau, pažvelkime į tai, ko politikai nežada ir dar niekada nežadėjo?
Ar gali taip būti?
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, yra tokių dalykų, kurių mūsų politikai dar nėra niekada žadėję. Kokie tie dalykai?
Europos Komisija prieš kelias savaitesparagino Lietuvą per du mėnesius panaikinti lauko tualetus bent tuose miesteliuose, kuriuose gyvena per 2 tūkst. žmonių. Tai ne pirmas toks perspėjimas. Pagaliau esmė juk net ne tame, kad Europos Komisija pradėjo antrąjį pažeidimo nagrinėjimo etapą. Kiekviena ES valstybė pati turėtų stengtis kuo greičiau suteikti savo piliečiams XXI a. lygio gyvensenos sąlygas.
Galima nesunkiai apskaičiuoti, kiek lauko tualetų galima būtų pakeisti į modernius vien už tą milijoną eurų, kuriuos Europos Teisingumo Teismas gali skirti Lietuvai, jei Lietuva neišpręs šios gėdingos problemos.
Anksčiau skaičiuota, kad tokiems reikalavimams įgyvendinti reikėtų iki 100 mln. eurų. Tai yra mažiau nei Lietuva išleido, pavyzdžiui, Valdovų rūmams. Bet žadėjau kalbėti ne apie tai, o apie rinkimus ir politikų pažadus.
Taigi, kodėl nė vienas kandidatas į Prezidentus ir nė vienas kandidatas į merus nežadėjo mums išgyvendinti išviečių su širdele? Ar jie nieko negirdėjo apie tupyklas?
Be abejo, girdėjo. Tai kodėl tada didžiausia šalies gėda nė vienam iš jų nerūpi? Galima tik spėlioti, bet, matyt, viena priežasčių būtų tai, kad visi politikai yra įsitikinę, jog mums, lietuviams, tai visai nesvarbu.
Ar gali taip būti, mielas Žinių radijo klausytojau?
Atsakymo į šį klausimą nežinau. Galiu tik numanyti. Visai gali būti, kad politikams neatėjo į galvą pažadėti išgyvendinti šią gėdą tik todėl, kad mums tai nėra svarbu.
Jei taip, tai nieko gero apie mūsų visuomenę nesakytų. Todėl, kad tupyklų klausimas yra civilizacijos traukos klausimas. O be civilizacinės traukos nėra ir geresnio gyvenimo traukos.
Bet laiko iki rinkimų dar yra. Gal bent vienas kandidatas ims ir ištars – būsiu įvykdęs savo tikslus tik tada, jeigu mano kadencijos pabaigoje šalyje neliks nė vienos tupyklos, o visi lietuviai turės namuose elementarų tualetą ir dušą?
Ne ką mažiau svarbūs Lietuvai yra ir politinės higienos klausimai. O jei kalbėtume apie Prezidento rinkimus, tai nesuklystume teigdami, kad politinė higiena yra netgi svarbiausias dalykas, į kurį turėtų susitelkti visi kandidatai.
Tačiau ir vėl – ar bent girdėjote nors vieną iš jų aiškiai pasisakant, pavyzdžiui, dėl puolimo prieš rašytoją Marių Ivaškevičių ir jo romaną „Žali“? O juk tai, kad patriotais save vadinantys žmonės skundžia rašytoją ir jo literatūrinį kūrinį prokurorams, yra daugiau nei akivaizdus ženklas, kad mūsų demokratija serga.
Ar ji išgis, ar apskritai išliks šiame atbulai vėl pradėjusiame eiti pasaulyje, priklausys ir nuo to, kas bus išrinktas kitu Lietuvos prezidentu. Tarkim, ar naujasis prezidentas nebus tik bailus savo reitingų vergas, nedrįstantis ginti demokratijos ir nesiryžtantis pasakyti, kad teisinėj valstybėj piliečio ir valdžios susidūrimai turi būti sprendžiami piliečio naudai?
Valstybė negali piknaudžiauti savo galiomis. Ji negali imti kerštauti net ir labai prasikaltusiems piliečiams, pavyzdžiui, masiškai taikydama suėmimus iki teismo ar slaptą pokalbių pasiklausymą.
Tačiau ar girdėjote, kad kandidatai į prezidentus savo kalbose į pirmąją vietą keltų demokratijos ir teisinės valstybės išsaugojimo reikalą?
O juk tai esminis klausimas. Juolab, kad vienas kandidatas į Prezidentus atvirai žavisi policine valstybe, tyčiojasi iš žodžio bei spaudos laisvių, o kitas rausiasi po europinio Lietuvos kelio pasirinkimo pamatais.
Pagaliau nerimą juk turėtų kelti ir tai, kad aplink Lietuvą matome vis daugiau pavyzdžių, kai demokratija buvo supančiota per mažiau kaip porą parlamentinių kadencijų. Tarkim, Vengrijoje tokios frazės kaip Briuselio pakalikas ar valstybės priešas tapo norma kasdienėje žmonių kalboje.
Per devynerius metus premjeras Viktoras Orbanas ir jo „Fidesz“ partija pakeitė rinkimų įstatymą taip, kad Vengrija vėl tapo vienpartine šalimi, kur laisva žiniasklaida sunaikinta, o ją pakeitė valdžios propaganda.
ES šalyje didžiausias blogis yra ne Putino Rusijos antieuropinė propaganda, o Europos Sąjunga ir vietinė opozicija, kuriai metami tokie šlykštūs kaltinimai, kaip kad„antivyriausybinio mitingo dalyviai siekia pagrobti Kalėdas iš nepasiturinčių vaikų“.
Panašių apraiškų matome ir Lenkijoje, ir daugelyje kitų demokratinių šalių. O pagaliau ar Lietuvoje jų nėra?
Valdančiosios daugumos atviri bandymai bet kokia kaina perimti į partijos rankas nacionalinio transliuotojo kontrolę, ciniškas žiniasklaidos dalijimas į tą, kuriai valdžia teikia informaciją ir kuriai neteikia, nesiskiria nuo Vengrijos pirmaisiais Orbano valdymo metais.
Vis garsiau ir dažniau girdime nacionalistiniu tvaiku trenkiančių pasisakymų prieš atviros Lietuvos projektą – mums siūloma rinktis uždaros, vis naujasis draudimais grįstos policinės valstybės kelią.
Nuo to, kas bus naujasis Lietuvos prezidentas, priklausys, ar tokie veikėjai kaip Karbauskis sugebės galutinai primesti Lietuvai draudimais ir valdžios arogancija pagrįstą valstybės valdymo variantą.
Taigi iš esmės šie Prezidento rinkimai taps pasirinkimu tarp teisinės ir demokratinės valstybės ir pusiau teisinės valdomos demokratijos. Tačiau neturėtume būti naivūs ir tikėtis, kad valdomos demokratijos šalininkai atvirai tą savo siekį įvardytų.
Paviršutiniškai žvelgiant, jų retorika niekuo nesiskiria nuo tų, kurie iš tikrųjų siekia išsaugoti teisinę valstybę ir demokratiją. Ar orbaniško šunkelio garbintojams pavyks apkvailinti daugiau kaip pusę Lietuvos – taip, kaip tai nutiko 2003 metais?
Tai nemaža dalim priklausys ir nuo to, ar kandidatai į Prezidentus, kuriems demokratinė ir teisinė Lietuva yra tikra, o ne menama vertybė, sugebės kalbėti apie tai aiškiai, o svarbiausia – ar jiems pavyks iškelti teisinės valstybės ir demokratijos klausimą į pirmąją vietą.
Kol kas atsakymas į šį klausimą būtų labiau neigiamas, ir tai negali nekelti nerimo.
Tai, kad daugėja ženklų, rodančių jau ne tik nostalgiją sovietiniam absurdui, o realią trauką atgal į 30 metų praeitį, galima pamatyti vos tik metus žvilgsnį į politikų rinkimų šūkius. Antai vieno rajonovicemerė liberalė eina į mero rinkimus su lozungu, kad ji yra prieš verslą.
Liberalė prieš verslą – tai kažkas visiškai naujo. Anksčiau net socialistams tokie šūkiai nelipdavo prie liežuvio. Ar reikia stebėtis, kad investicijos į to rajono ekonomiką arti katino ašarų?
Ir kaip tokioje šalyje po to mokyti savo vaikus verslumo? O juk be verslesnių piliečių turėtume jau dabar pamiršti net viltis apie geresnį gyvenimą ir viltis susigrąžinti bent didesnę dalį emigrantų.
Tačiau kaip ir sovietų okupacijos metais, taip ir šiandien verslininkas Lietuvoje tebėra labiausiai niekinamas visuomenės sluoksnis. Kurstydami neapykantą verslui politikai, valdininkai ir spec. tarnybų agentai nepamiršta veidmainiškai paaiškinti, kad štai jie dirba valstybei, o verslininkai – tik sau.
Penkiasdešimt metų lietuviui buvo kalama į galvas, kad tik darbininkas ir valstietis yra jėga, o spekuliantas – tik niekšas ir socializmo atplaiša, kuri, kaip ir kitos kapitalizmo blogybės, išnyks socializmui pereinant į komunizmo stadiją.
Reikia pripažinti, kad šioje srityje komunistai padirbėjo tikrai puikiai. Taip puikiai, kad dar ir dabar tos okupantų atrūgos kalbant apie verslą ir verslininkus, be jokios gėdos statomos į vieną lentyną, pavyzdžiui, su teisingumu.
Štai tokie tad buvo šįryt vaizdeliai, paimti iš natūros.
Komentarą parengė apžvalgininkas Rimvydas Valatka
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Citata
Citata
Komentarai
Bendravimo taisyklės