Teisės normos, surašytos įstatymuose, yra tekstai. Pagrindinis teisės aiškinimo būdas – lingvistinis. Nusikalstamos žodinės veikos: šmeižtas, grasinimas susidoroti, priekabiavimas, tyčiojimasis iš himno, pareigūno įžeidimas, neapykantos skleidimas... Taigi, nesunku pastebėti, kad lingvistika ir teisė žengia greta.
Kada ir kaip žmonės suprato, kad žodis yra kaip daiktas ir turi teisinę galią? Juo galima ir pagirti, ir paguosti... ir net nusikalsti. Kas ir kaip aiškina žodines veikas? Kodėl interneto komentaras gali baigtis baudžiamąja byla? Kaip dera žodžio laisvė ir nevaldomo pliurpimo teisinis ribojimas? Ir apskritai, kada geriau liežuvį palaikyti už dantų?
Prie Smetonos sėdės ir bendraus VU Filologijos fakulteto absolventė, Lietuvos teismo ekspertizės centro lingvistikos teismo ekspertė Miglė Keturkienė, o jiems talkins doktorantė Samanta Kietytė, beje, irgi prisiekusi teismo ekspertė.
Prie Smetonos. Žinių radijas ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas.
Komentarai
Bendravimo taisyklės