Iš ministerijos duomenų aiškėja, kad mokymasis pradinėse mokyklose – šalutinė veikla
Pastaruosius trejus metus šeimoms parinkti savo vaikams pradinę mokyklą ar progimnaziją darosi vis sunkiau, nes mažėja objektyvių duomenų, leidžiančių suprasti mokyklos lygį ir teikiamų paslaugų kokybę. Prieš 5-7 metus tuo metu veikęs Nacionalinis egzaminų centras atlikdavo daugybę tyrimų ir apklausų, būdavo teiraujamasi tiek mokinių, tiek jų tėvų, tiek mokytojų nuomonių ir vertinimų įvairiausiais klausimais, tiek apie mokinių savijautą mokykloje, tiek apie atmosferą, tiek apie patyčias, tiek apie pagalbą mokiniui, tiek apie pasididžiavimo jausmą savo mokykla ir daugybė kitų aspektų. Dabar nieko nebeklausiama, nes niekas nebeįdomu, nebent kai kurios mokyklos pačios atlieka savo apklausas.
Anksčiau veikė netgi tokia „IQES online“ platforma, per kurią mokyklos galėdavo nemokamai atlikti įvairias savo bendruomenės apklausas, o vėliau pasilyginti ir įsivertinti, bet ir čia teliko griuvėsių krūva – ši sistema sustabdyta 2022 m. sausio 1 d. Tad jeigu tėvams norisi sužinoti, kaip kažkurioje mokykloje jaučiasi vaikai, ką mano jų tėvai, ką išgyvena mokytojai, telieka kliautis dainos pasiūlymu: „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys“.
Taigi, šioje plotmėje tuštuma ir galima labai užtikrintai teigti, kad Lietuvos valstybė apie savo mokyklas ir jų bendruomenes turi labai mažai informacijos. Taip, ji žino kiek mokinių mokosi, kiek kvadratinių metrų užima mokyklos patalpos, žino, kiek mokykla turi kompiuterių, ar kiek knygų bibliotekoje, bet tai praktiškai nieko nepasako apie ugdymo kokybę toje mokykloje.
Ankstesniais metais bent jau apie akademinį konkrečios mokyklos lygį tėvai galėdavo sužinoti daugiau informacijos, bet dabar ir čia varguva, telikę kažkokios skurdžios informacijos atplaišos. Nors mes žingsniuojame į priekį, nors įsigali dirbtinis intelektas, nors visose srityse progresas, švietime, kuriame šviesos turėtų būti daugiausia, iš tikro jos yra mažiausiai, dar daugiau, įsigali regresas.
Pateiksime, keletą palyginimų. Štai 2018 m. mokyklos bendruomenė, mokytojai, mokiniai, jų tėvai, ar šeimos, kurios nori savo vaiką leisti į konkrečią mokyklą, galėdavo matyti norimos mokyklos ketvirtokų ir aštuntokų pasiekimus. Kaip tos mokyklos mokiniams sekasi matematika, skaitymas, rašymas, gamtos mokslai ir socialiniai mokslai. Dar daugiau, matydavo netgi mokinių pasiskirstymą pagal pasiekimų lygius: kiek jų pasiekė aukštesnįjį lygmenį, kiek - pagrindinį, kiek – patenkinamą, o kiek nepasiekė patenkinimo. Pagal tai puikiai išsiskleisdavo ir pasimatydavo kiekvienos mokyklos stiprybės, bet ir silpnybės.
O kas iš viso to likę dabar? Tik nageliai ir rageliai.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija per skirtingiausius informacijos kanalus paskelbė, kad ji pagausino informacijos apie mokyklas skelbimą. Ji giriasi, kad pagaliau veikia dešimt metų kurtos informacinės mokyklų kortelės. Taip, negali sakyti, kad jos neveikia, veikia, bet informacijos jose tik atplaišos. Jūs nepatikėsite, bet pradinių mokyklų ir progimnazijų informacinėse kortelėse duomenų apie mokinių pasiekimus mokslų srityje yra lygiai nulis. Nulis. Dar paprasčiau tariant, nieko. Susidaro įspūdis, kad ministerijos vertinimu, mokymasis pradinėse mokyklose ir progimnazijose yra šalutinė veikla. Žymiai svarbesnė informacija, ministerijos klerkų nuomone, mokyklos plotas kvadratiniais metrais, WiFi prieigos taškų skaičius, pareigybės dalis tenkanti vienam pedagogui, pedagogų skaičius pagal darbo stažą ir panašiai.
Ir tai yra tiesiog pasityčiojimas iš visuomenės ir šeimų teisės žinoti.
Priminsime, kad kadaise mūsų šalyje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė Nacionalinius mokinių pasiekimų patikrinimus (NMPP) ir jų rezultatus traktuodavo panašiai kaip kraujo tyrimus, mat kaip ir iš išsamaus kraujo tyrimo gydytojas gali tiksliai diagnozuoti paciento fizinę sveikatą, taip ir NMPP rezultatai parodo, kaip ir kokią pažangą konkretus vaikas, konkreti klasė ar konkreti mokykla padarė per keletą metų. Kartu ši informacija parodo mokytojo ir mokyklos investicijų į vaiko mokymą ir mokymąsi tikrąją grąžą, taip pat pat atskleidžia tiek paties vaiko, tiek jo pedagogo tobulėjimo kryptis.
Bet dabar nei tie kraujo tyrimai reikalingi, nei mokyklos „sveikata“ įdomi. Koks skirtumas. Tegul dirba kaip kas nori, tegul mokosi kaip kam patinka.
Komentarą rengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės