Išlaidos vienam mokiniui įvairiose Lietuvos mokyklose skiriasi 3,5–5,5 karto
Visuotinis karas prieš matematiką. Tokį laikmetį šiuo metu išgyvena Lietuva: šios disciplinos nemėgsta dauguma mokinių, burnoja nemažai tėvų, bet nedraugauja su matematika, ar tiesiog skaičiais, ir Švietimo, mokslo bei sporto ministerija, ir daugelio savivaldybių politikai, ir nemaža dalis mokyklų bei jų administracijų.
Nagrinėjant Lietuvos mokyklų finansavimo aspektus, susidaro įspūdis, kad šios sistemos sumanytojai, strategai ir įgyvendintojai finansinio raštingumo mokytis liovėsi maždaug antroje klasėje. Nes tokią suveltą, nenormalią, alogišką ir chaotišką sistemą reikia sugebėti sukurti. Negana to, mes ne tik nebandome jos keisti, tvarkyti ar gerinti – ne, mes ritamės dar žemiau.
Apžvelkime keletą faktų. Konkrečiai, parodančių kokios yra bendros išlaidos vienam mokiniui per metus skirtingose Lietuvos mokyklose. Mažiausi skirtumai regimi progimnazijų grupėje: tarkime, Vilniaus E. Pliaterytės progimnazijoje vieno mokinio ugdymas per metus atsieina vidutiniškai 1611 eurų, Vilniaus Balsių progimnazijoje – 1618 eurų, o štai Panevėžio r. Dembavos progimnazijoje – jau 5250 eurų, arba Marijampolės sav. Želsvos progimnazijoje – dar daugiau – 5382 eurus. Taigi, skirtumai siekia 3–3,3 karto.
Pagrindinių mokyklų sektoriuje regimi jau didesni skirtumai: čia bendros išlaidos vienam mokiniui per metus skirtingose mokyklose skiriasi 4–4,5 karto: štai Plungės Senamiesčio mokykloje jos sudaro 1836 eurus, o Vilniaus r. Eitminiškių pagrindinėje mokykloje – jau 8229 eurus.
Vis dėlto didžiausi skirtumai fiksuojami gimnazijų grupėje. Tarkime, Kauno J. Jablonskio gimnazijoje vieno gimnazisto mokymas atsieina vidutiniškai 2052 eurus per metus, o Vilniaus rajono Buivydžių Tadeušo Konvickio gimnazijoje – 8231 eurą, arba Medininkų šv. Kazimiero gimnazijoje – 11 426 eurus. Taigi, sumos skiriasi daugiau nei 5,5 karto.
Svarbu akcentuoti, kad mokyklų finansavimo padėtis Lietuvoje ilgainiui ne tik negerėja, bet nuosekliai blogėja ir skirtumai vis auga. Kita vertus, čia kaip pažiūrėsi: mokyklos, kuriose kiekvienas vaikas yra „brangenybė“, tuo tikrai nesipiktina, netgi labai džiaugiasi, nes kuri gi mokykla nenorėtų už mokinį gauti po 8-10 tūkst. eurų per metus. Tai tiesiog aukso kasyklos.
Bet, žvelgiant valstybiniu požiūriu ir iš racionalaus bei efektyvaus pinigų paskirstymo taško, tai tiesiog absurdo viršūnė.
Gal kam atrodys, kad ironija čia visai nereikalinga, na tiesiog kažkam labiau pasisekė ir galbūt tiek ir reikia, kad vaikai būtų ugdomi kokybiškai. Tačiau čia išryškėja dar vienas paradoksas: pasirodo, pinigų suma neturi nieko bendra su mokinių pasiekimais ir apskritai rezultatais. Tiesiog pinigai skiriami šiaip sau arba iš principo. Nes nors minėtose ir daugelyje kitų mokyklų bendros išlaidos vienam mokiniui per metus yra ypatingai didelės, mokinių pasiekimai yra vieni liūdniausių. Ir priešingai: Kauno J. Jablonskio gimnazijoje vieno mokinio mokymas yra vienas pigiausių tarp šalies gimnazijų, tačiau mokinių pasiekimai čia vieni geriausių.
Bet mūsų švietimas jau senokai toleruoja tokią praktiką, kad pinigai su rezultatais niekaip nesiejami. Tai tiesiog du skirtingi stulpai. Ir tai yra pagrindinė daugybės švietimo bėdų ir prastos kokybės priežastis, ir ji, kaip matyti, su metais vis gilinama.
Šiaip labiau pamąsčius kiekvienam aišku, kad skirtumai tarp vieno mokinio finansavimo šalyje galėtų būti 20–40 proc., bet ne 3,5–5,5 karto, dar turėtų būti aišku, kad ugdymo kokybė ir rezultatai už 7–9-11 tūkst. eurų per metus vienam mokiniui turėtų būti maksimaliai aukšti ir priartėję prie tobulybės. Bet ką daryti, kad taip nėra? Maža to, yra priešingai ir, regis, ekonominė logika ir racionalumas iš Lietuvos švietimo apskritai išgaravo.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės