Įtraukiojo ugdymo reforma startavo prieš 3,5 mėnesio, bet vis dar nežinome, ko siekiame
Dabar visos mokyklos ir darželiai turi priimti specialiųjų poreikių vaikus, nepriklausomai nuo jų gebėjimų. Ir svarbiausias kriterijus – tokių vaikų šeimų pageidavimai ir poreikiai.
Šiai reformai, kaip ir daugeliui kitų pastarojo laikmečio reformų, pasirengta buvo itin silpnai, todėl realybė nuo deklaruotų tikslų stipriai skyrėsi ir tebesiskiria. Iš tikro specialistų, pagalbininkų, patalpų, įrangos, priemonių, pinigų trūkumas yra didžiuliai, ir dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, taip kaip buvo numatyta popieriuose, pajėgios mažiau nei trečdalis šalies mokyklų.
Visa tai puikiai atsispindi ir statistikoje. Šiuo metu daugiausia mokinių su specialiaisiais poreikiais – pagrindinėse mokyklose. Nemažai jų ir pradinėse mokyklose bei progimnazijose. Bet štai gimnazijose, ypač trumposiose, kuriose mokosi 9–12 klasių mokiniai, vaikų su specialiaisiais poreikiais itin mažai – dažniausiai 0–3 proc. ir tik penkiose trumposiose gimnazijose tokie mokiniai sudaro daugiau nei po 10 proc. visų mokinių. Nieko nenustebinsime informavę, kad atrankinėse gimnazijose vaikų su specialiaisiais poreikiais ypač mažai, dažnai apskritai nėra.
Atkreiptinas dėmesys, kad privačiose mokyklose vaikų su specialiaisiais poreikiais gerokai mažiau nei valstybinėse. Nors buvęs švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ignas Gaižiūnas pusę metų aiškino, kad tokia tvarka privaloma visoms mokykloms, ketvirtadalyje privačių mokyklų vaikų su specialiaisiais poreikiais apskritai nėra (25-iose iš 100), o 60-yje jie sudaro mažiau nei po 5 proc. visų mokinių.
Taigi, jau dabar matyti, kad mokyklos žygiuoja labai skirtingais keliais ir nevienodu greičiu, tad ilgainiui sąlygos jose labai skirsis. Ir skirsis viskas: atmosfera, kontekstai, santykiai, pasiekimai. Kai kurios mokyklos, kur vaikai su specialiaisiais poreikiais sudaro daugiau nei 40 proc. visų mokinių, artėja link specialiųjų mokyklų lygos, o tos, kurios tokių vaikų šalinasi ir vengia, juda į visiškai priešingą pusę, tad netolimoje ateityje skirtumai tarp mokyklų mūsų šalyje bus nesuvokiami.
Kita vertus, nelabai aišku, o kur tie mūsų švietimo strategai ir vairininkai mus veda. Nes bent įtraukiojo ugdymo srityje visiškai neaišku, ko mes siekiame. Kas yra gerai, o kas blogai? Ką galima laikyti pavyzdžiu, o ko – nebe? Ar gerai, kai mokykloje vaikai su specialiaisiais poreikiais sudaro 5 ar 10, ar 20, ar 30, ar 50 proc. mokinių. To niekas iki šiol nėra atsakęs ir paaiškinęs. To nežino ir mokyklų vadovai: apklausėme jų 30 ir visi gūžčiojo pečiais. Jų teigimu, sistemos nėra, galbūt galima nujausti tik tai, kad nulis yra blogai. Taigi mokyklos elgiasi pagal savo įsivaizdavimą. O kai visi elgiasi skirtingai, naivu tikėtis, kad pasieksime kokius nors bendrus tikslus.
Formaliai skelbiama: dabar vykstančios Įtraukiojo ugdymo reformos tikslas – kad visi būtų įtraukti ir kad visiems, kuriems reikia pagalbos, ji būtų suteikta. Bet tai pasakyti – tas pats, kas nieko nepasakyti, tai tik deklaracija. Nes nėra jokių siektinų reikšmių kiekvienai konkrečiai mokyklai. Vienai mokyklai atrodo, kad jeigu joje bent vienas mokinys iš 500 yra su specialiaisiais poreikiais, tai ji visai šauniai dalyvauja įtraukiojo ugdymo procese, o kita, tokių mokinių turėdama net 20 proc., dūsauja per mažai dedanti pastangų ir nuskriaudžianti dalį jaunų žmonių.
Šiandien išsigryninęs gal tik vienas konkretus skaičius. Visiems – mokytojams, pagalbos specialistams, vaikams su specialiaisiais poreikiais ir apskritai visiems mokiniams, taip pat tėvams, mokyklų vadovams – optimalu, kai vaikai su specialiaisiais poreikiais mokykloje sudaro iki 10 proc. visų mokinių. Tada darbas mokykloje vyksta sklandžiai, integracija juntama ir pozityvi, tada mažiausiai destrukcijos, o pliusų būna gerokai daugiau nei minusų. Visiems.
Visa kita kol kas išplaukę ir vyrauja sumaištis. Beje, visiška sumaištis regima ir kalbant apie vaikų su specialiaisiais poreikiais kiekius bei tų specialiųjų ugdymosi poreikių nustatymą.
Švietimo bendruomenė visiškai nesupranta, nuo ko tai priklauso. „Bet tai labai svarbu žinoti. Nes mokyklos ir jų vadovai turi ruoštis priimti vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Jie turi bent apytiksliai žinoti, kiek jų planuoja ateiti ir kokie bus jų poreikiai arba kokios tų vaikų negalės. Nes standartų šioje plotmėje nėra ir negali būti“, – akcentuoja mokslininkė Laima Galkutė.
Aišku tai, kad neišmintinga visoms mokykloms ruoštis priimti vaikus su visomis negalėmis (tiek judėjimo, tiek intelekto, tiek autizmo, tiek klausos), nes tai labai brangiai kainuoja, yra jaučiamas didžiulis pagalbos specialistų trūkumas ir jų visoms mokykloms niekada nebus parengta pakankamai.
Galiausiai apibendrinant tenka daryti išvadą, kad Įtraukiojo ugdymo reforma, kaip ir daugelis reformų Lietuvoje, vykdoma atbulai. Iš pradžių pareikalauta, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai būtų priimti į bet kokią mokyklą, tada pradėta ieškoti pinigų, tuomet pradėta galvoti apie aplinkos pritaikymą tokiems vaikams, dar vėliau pulta ieškoti, kaip pagausinti pagalbos mokiniui specialistų pajėgas (o tai labai ilgas procesas), ir tik šiemet pradėta mąstyti, kaip visus esamus ir mokyklose jau seniai dirbančius mokytojus parengti darbui su specialiųjų poreikių vaikais ir kaip sveikiesiems vaikams padėti formuoti teisingas nuostatas į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius bendraklasius.
Svarbu tai, kad pavieniui mokyklos to negali išspręsti, o valstybės lygiu regėti visiškas išdrikimas ir net nežinojimas, kur žingsniuojame.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės