Dar 2017 metais Valstybės kontrolė paskelbė duomenis kad 34 proc. tėvų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikų, samdė korepetitorius. Ketvirtis iš jų, korepetitorius samdė ir pradinėse klasėse besimokantiems savo vaikams. Miestuose gyvenantys tėvai korepetitorius atžaloms samdė dažniau nei gyvenantieji regionuose. Tarkime, beveik pusė visų Vilniaus dvyliktokų naudojosi korepetitorių paslaugomis.
Taip buvo prieš ketverius metus. Tačiau per pastaruosius trejus metus jau ir taip nemažas korepetitorių samdymas dar labiau išaugo. Skirtingos korepetitorių įmonės neslepia, kad karantinų metu susidomėjimas korepetitorių pamokomis augo per 70 proc. Stipriai jis augo ir po 2020 metais itin prastai laikyto matematikos valstybinio brandos egzamino. Priminsime, kad tada matematikos egzamino neišlaikė trečdalis jo laikiusiųjų.
Patys korepetitoriai patvirtina, kad šio laikmečio mokiniai įvairiuose dalykuose turi nemažai spragų. Kartais net gluminančių. Pavyzdžiui, būna tokių vienuoliktokų ir dvyliktokų spragų, kurios yra likusios nuo šeštos ar septintos klasės. Ir tokiems vaiksms ar jaunuoliams labai sunku.
Todėl nestebina korepetitorių įmonių statistika, kad net 45 proc. į jas besikreipiančių mokinių iš korepetitorių pageidauja papildomų matematikos pamokų, o 20-25 proc. – lietuvių kalbos pamokų.
Taip pat pastebėta, kad daugiausia dėl papildomų pamokų kreipiasi abiturientai, antroje vietoje pagal aktyvumą – 8 klasės moksleiviai, kurie ketina stoti į gimnazijas.
Iš tiesų daugybė tėvų turi daug darbų ir pareigų ir jie ne visada turi galimybę padėti vaikams atlikti klasės ir namų darbus ar juo labiau ištaisyti atsiradusias spragas. Tada ir pradedama dairytis korepetitorių. Beje, Valstybės kontrolės duomenimis, korepetitorius samdytų kur kas daugiau Lietuvos šeimų nei samdo dabar, bet dalis šeimų tiesiog neturi tam lėšų.
Ką visi šie duomenys reiškia? Iš tiesų tai reiškia daug dalykų: visų pirma tai signalizuoja apie prastą parengimą kai kuriose šalies mokyklose, visų antra, tai atskleidžia dalies mokytojų darbo broką. Visų trečia, tai parodo šeimų nepasitikėjimą švietimo sistema. Visų ketvirta, tai parodo, kad tiek gabieji, tiek ir atsiliekantieji savo mokyklose nesulaukia reikiamos pagalbos.
Na, ir dar viena liūdna išvada: Lietuvoje aukštus pasiekimus apsprendžia jau ne tik mokinio gebėjimai, bet ir tėvų turtinė padėtis, nes samdyti korepetitorius gali tik turintieji tam pakankamas pajamas. O nepasiturinčios šeimos ne visada yra pajėgios padėti savo vaikams mokytis.
Juk jei korepetitorius yra mokytojas, jo vedama viena pamoka gali kainuoti nuo 10 iki 25 eurų, tačiau jei korepetitorius yra dėstytojas, pamoka gali kainuoti 40-50 eurų. Taigi, pavyzdžiui, jei vaikas turi dvi savaitines pamokas pas, tarkime, matematikos korepetitorių, už pamoką įmantį 25 eurus, tėvams tai gali per mėnesį atsieiti ir 200 eurų. O jei reikia pastiprinti ne vieną, o kelis dalykus, tai susidaro jau tikrai didoka suma.
Kita vertus, visi šie skaičiai ir faktai nebūtinai nusipelno vien kritikos. Nes jie parodo, kaip stipriai Lietuvos šeimos rūpinasi savo vaikų išsilavinimu. Na, ir antra, jeigu jaunas ar apskritai bet kokio amžiaus žmogus gerai moka matematiką, fiziką, informatiką ar lietuvių kalbą, niekas netrukdo mokyti silpnai besimokančiųjų ir užsidirbti šviečiant kitus. Na, ir trečias privalumas: korepetitoriai neretai sugeba įskiepyti meilę ar bent susidomėjimą savo mokomu dalyku. O tai irgi didelė nauda.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Komentarai
Bendravimo taisyklės