00:00

Error loading media:

File could not be played

Laidą ar jos ištrauką parsisiųsti galite tik asmeniniam naudojimui. Viešinti laidą ar jos ištrauką kitais, tarp jų － ir komerciniais, tikslais ir kanalais, laidos turinį paversti tekstu ir publikuoti galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą.

Žiniasklaidos komentaras

Atsisiųsti

Didžioji dalis Lietuvos abiturientų gali susirasti nemokamas studijas

2025-04-03, Ketvirtadienis 06:50

Gintaras Sarafinas

Žvelgiant į ankstesnių metų dvyliktokų valstybinių brandos egzaminų rezultatus ir atestatus, akivaizdžiai matyti, kad valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose galėjo gauti maždaug trys ketvirtadaliai abiturientų. O 2024 m. pretenduoti į nemokamas studijų vietas galėjo ir dar daugiau – per 85 proc. abiturientų. Kitaip tariant, jie išlaikė po tris egzaminus ir atitiko kitas stojimo sąlygas. „Stodamas kiekvienas jaunuolis gali pateikti pageidavimus į devynias skirtingas studijų programas. Ir jeigu pageidavimus jis išdėlioja išmintingai, labai daug šansų, kad atsidurs norimoje studijų programoje, arba arti jos, ir už studijas jam nereikės mokėti“, – paaiškina Vilniaus universiteto Studentų priėmimo poskyrio vadovas Artūras Šaltis.

Žinoma, didžiausia tikimybė gauti valstybės finansuojamą vietą yra fizinių, gamtos, technologijų ar inžinerijos mokslų studijų programose. Tarkime, inžinerijoje 95–97 proc. visų studijų vietų yra valstybės finansuojamos. Tik reikia atitikti stojimo reikalavimus. Panašiai yra ir slaugos ar žemės ūkio studijų programose. Sunkiau valstybės finansuojamą studijų vietą pasiekti ten, kur dideli konkursai, tai Sveikatos mokslų krypčių grupėje, o ypač odontologijoje, medicinoje, taip pat ir psichologijoje ar dalyje gyvybės mokslų studijų programų. Bet čia reikia žinoti plonybes: daug abiturientų studijuoti gyvybės mokslų veržiasi į Vilniaus universitetą, taigi jame susidaro rimtas konkursas ir dalis norinčiųjų į valstybės finansuojamas vietas nepatenka. Tačiau jeigu jie tuos pačius gyvybės mokslus norėtų studijuoti viename iš trijų Kauno universitetų, ten valstybės finansuojamą vietą gautų žymiai lengviau.

Lygiai taip pat verta žinoti, kad kartais, negavus valstybės finansuojamos studijų vietos universitete, ją galima gauti kolegijoje. Ir, beje, visiškai identiškoje studijų kryptyje.

Toliau nagrinėjant šią temą galima išvysti nemenką paradoksą: viena vertus, šansų gauti nemokamą studijų vietą Lietuvos aukštosiose mokyklose jaunuoliai turi labai daug, kita vertus, galiausiai valstybės finansuojamose vietose atsiduria ne 85, ne 75 proc., o mažiau nei du trečdaliai visų studentų. Tad kas atsitinka?

Priežasčių bent keletas. Aukštosiose mokyklose daugėja vieną aukštąjį išsilavinimą jau įgijusių asmenų, kurie siekia antrojo ar trečiojo. Tokiu atveju už studijas tenka mokėti bet kokiomis aplinkybėmis. Taip pat aukštosiose mokyklose sparčiai daugėja ir asmenų, kurie mokyklą baigė ankstesniais metais. Ir jeigu jų valstybinių brandos egzaminų rezultatai prasti, o kai kurie egzaminai apskritai nelaikyti, už studijas vėlgi tenka mokėti. Ankstesniais metais gimnazijas baigusių asmenų skaičiai sparčiausiai auga kolegijose, kai kuriose tokie studentai sudaro jau 50–80 proc. visų studijuojančiųjų. Tad tampa aišku, kodėl kai kuriose net ir valstybinėse aukštosiose mokyklose 40–60 proc. visų studentų moka už mokslą.

Dar viena priežastis, kodėl palyginti nemaža dalis asmenų Lietuvoje turi mokėti už studijas, yra ta, kad jie nesutinka su valstybės finansuojamų studijų krepšelių paskirstymu ir nenori studijuoti to, ką valstybė jiems siūlo. Paprastai kalbant, per valstybės finansuojamas studijų vietas valdantieji tarsi siunčia žinią, kad socialinių ar humanitarinių mokslų atstovų šalyje yra per daug, o fizinių, gamtos, technologijų ar inžinerijos mokslų ir profesijų atstovų labai stinga, todėl socialinių mokslų srityje valstybės finansuojamų vietų mažėja, o inžinerijoje, technologijų moksluose – daugėja. Daugėja jų ir didžiulį specialistų trūkumą išgyvenančiuose sektoriuose: pedagogikos, sveikatos, socialinio darbo ar žemės ūkio srityse.

Bet jauniems žmonėms tai menkas argumentas. Jie mąsto paprastai: jeigu aš noriu studijuoti vadybą, komunikaciją ar kūrybines industrijas, tai tikrai nestudijuosiu slaugos, inžinerijos ar chemijos pedagogikos. Net jeigu jas galėčiau studijuoti nemokamai. Geriau jau rinksiuosi tai, ką noriu, net jeigu už studijas ir teks susimokėti. Beje, stojantiesiems į socialinių mokslų studijų programas imponuoja ir tai, kad studijuoti ten nėra sunku, o jei reikia susimokėti, tai nėra labai brangu – virš trijų tūkstančių eurų per metus.

Kartu derėtų paminėti, kad dalis valstybės finansuojamų studijų krepšelių lieka nepaimti ir neišnaudoti. Bet ir tam yra paaiškinimas. Jeigu gimnazistas dešimtoje klasėje atsisakė mokytis fizikos, chemijos, biologijos ar informacinių technologijų, tai bet kam aišku, kad jis nei stos, nei įstos į technologijų, gyvybės, gamtos ar inžinerijos mokslų studijų programas. Net jeigu jose ir būtų tūkstančiai nemokamų studijų variantų. Tiesiog toks jaunuolis šioms studijoms yra nepajėgus, nes neturi pagrindų. Todėl žinią apie valstybės finansuojamas studijų programas labai aiškiai reikėtų siųsti gimnazijų dešimtokams, o ne dvyliktokams, kai jau nieko nebegali pakeisti.

Komentarą rengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais: https://www.patreon.com/ziniuradijas

Sekti laidą