Lietuva neranda balanso: turime daugybę tiek pustuščių, tiek perpildytų mokyklų
Šalis maža, bet įvairovė didelė. Toks galėtų būti mūsų šūkis. Ypač didele įvairove pasižymi švietimo sektorius. Kokį aspektą bepajudinsi, skirtumai skaičiuojami dešimtimis ar šimtais kartų.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 920 mokyklų ir jos tarpusavyje stulbinamai skirtingos. Viskuo. Patyrinėkime mokinių skaičių ir pamatysime, kad savo valstybėje turime mokyklų, kuriose mokosi po 1500–1750 mokinių, bet turime ir tokių, kuriose mokosi po 6–23 mokinius.
Aišku tai, kad tiek itin didelių, tiek labai mažų mokyklų kraštutinumai nėra sveiki nei naudingi. Tiek pačioms mokykloms, tiek mokiniams, tiek ir visai sistemai. Nes tiesiog neįmanoma sukurti taisyklių, normų ar metodikų, kurios tiktų ir tai mokyklai, kurioje mokosi 20 mokinių, ir tai, kurioje 200 mokinių, ir tai, kurioje 1000 ar net 1750 mokinių. Tai stengiamasi žūtbūt padaryti, bet nesėkmingai, nes tiesiog neįmanoma. Tačiau net šimtus kartų užlipus ant to paties grėblio ir tiek pat kartų gavus į kaktą iš grėbliakočio, vis tiek nesiliaujama to daryti. Todėl švietimo sritis mūsų valstybėje labai šlubuoja.
Šiaip jau puikiausiai yra žinoma, kad optimalus mokyklos dydis yra 300–500 mokinių. Bet kas iš to – prikurta tūkstančiai pasiaiškinimų, kodėl kiekvienas Lietuvos kampas yra unikalus ir kodėl jam reikalinga išimtis. Taigi esame išimčių valstybė. Šimtų išimčių.
Ir visa tai gimdo ir gausina kitas problemas. Būtent tai yra viena priežasčių, kodėl Lietuvoje trūksta mokytojų, būtent tai yra esminė priežastis, kodėl taip skiriasi įvairių regionų mokinių pasiekimai ir ateities perspektyvos. Būtent tai yra pagrindinė priežastis, kodėl daugybė švietimui skirtų pastatų ir patalpų panaudojami neefektyviai ir neracionaliai.
Šioje plotmėje skirtumai vėlgi nerealūs, netgi siurrealistiniai. Turime dešimtis mokyklų, kurios maksimaliai perpildytos ir kuriose vienam mokiniui vidutiniškai tenka po 2,5–3 kv. m, o atmetus bendrąsias patalpas – vos po 0,5–1,5 kv. metro. Tiesa, šiam perpildymui paaiškinimą galima rasti: tiesiog didmiesčiuose mokinių daug, o švietimui numatytų pastatų mažai, nauji, deja, dygsta labai iš lėto. Be to, jeigu nekilnojamojo turto plėtotojai kuriame nors miesto kampe pastato keliolika daugiabučių, šalia esančios mokyklos ima tiesiog sproginėti nuo mokinių pertekliaus. Nes viešoji infrastruktūra statoma vėžlio greičiu. Štai tik keletas pavyzdžių: Vilniaus E. Pliaterytės progimnazijoje mokinių skaičius per pastaruosius aštuonerius metus padidėjo nuo 741 iki 1152, arba Klaipėdos Vitės progimnazijoje – nuo 328 iki 912. Ir tokių atvejų dešimtys.
Tačiau yra ir kitas šios lazdos galas – tai pustuštės mokyklos. Ir štai čia pateisinimų rasti jau kur kas sudėtingiau. Turime ne vieną ir ne dvi, o daugiau nei 80 mokyklų, kuriose kiekvienam mokiniui tenka daugiau nei po 26 kv. metrus. Tiesą sakant, yra dvidešimt mokyklų, kuriose kiekvienam mokiniui tenka daugiau nei po 40 kv. metrų. O pirmajame penketuke įsitaisiusiose „lyderėse“ kiekvienam mokiniui siūloma net po 53–86 kv. m „apartamentus“.
Sunku patikėti, bet šių didelių mokyklų, turinčių mažai mokinių, administracijos sako, kad viskas čia gerai ir viskas natūralu. Regis, ir daliai savivaldybių taip tinka ir patinka, todėl metų metais niekas nesikeičia ir šimtai tūkstančių eurų ištaškomi per kaminus, šildant pustuštes patalpas.
„Tačiau nebūtinai dėl to kaltos savivaldybės, – mano Prienų r. savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Rimvydas Zailskas. – Juk ne mes sumąstome tokias švietimo reformas, kurios regionams netinka (pavyzdžiui, išgrynintų gimnazijų modelis tinka tik didmiesčiams, o mažiems miesteliams jis visiškai netinkamas ir net neįmanomas). Juk ne mes sukiršiname ir supriešiname skirtingų mokyklų bendruomenes, nes šiaip jau tai yra netinkamų reformų ir kovos dėl išlikimo pasekmė. Juk ne mes sumąstėme naują tvarką, pagal kurią III ir IV gimnazinėms klasėms keliamas reikalavimas turėti mažiausiai po 21 moksleivį, bet tai daugybei mokyklų yra neįvykdoma. Tikrai daug ilgųjų gimnazijų dėl to bus sunaikintos ir mūsų laukia dar viena griūtis. Juk ne mes kalti ir dėl ankstesnio mokyklų tinklo, kai nuo vienos mūsų rajono mokyklos kita kaimyninio rajono mokykla nutolusi vos 3 kilometrus ir abi metų metais kovoja dėl mokinių. Juk ne mes atsakingi, kad Birštonui leista turėti nedidelę savo savivaldybę ir jis į savo gimnaziją sutraukia taip pat ir dalį Prienų rajono mokinių bei mokytojų. Taigi mes pastatomi prieš daugybę ne mūsų nulemtų problemų ir turime sparčiai suktis. Tą ir darome: mokyklų tinklą tvarkėme jau kelis kartus, na ir nemažai mokyklų jau uždarytos.“
Citatos pabaiga.
Na, o koks patalpų dydis yra optimalus? „Mes galime palyginti, – sako Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos direktorius Rimas Bielskis. – Mūsų gimnazijai tenka 4159 kv. m ploto. Ankstesniais laikais, kai pas mus mokėsi daugiau nei 500 mokinių, jautėmės labai susispaudę, diskomfortas panašus kaip bičių avilyje. O dabar turime 270 mokinių. Taigi, vienam mokiniui tenka vidutiniškai po 15 kv. metrų. Ir turiu pasakyti, kad tai yra optimalu, norint, kad vaikai ir mokytojai gerai jaustųsi.“
Apibendrinus keliolikos mokyklų vadovų atsakymus, peršasi išvada, kad mokyklos dydis optimalus ir racionalus, kai vienam mokiniui tenka vidutiniškai po 9–15 kv. metrų. Na, bet tokių mokyklų Lietuvoje tėra mažiau nei trečdalis. Visose kitose – arba daugybė perteklinių patalpų arba, priešingai, mokiniai trinasi šonais.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės