Ar Lietuva gali turėti nacionalinį desertą?
Lietuviai nevengiame pasigirti šaltibarščiais, cepelinais ar zrazais. Tačiau kai paklausia ką valgome desertui, greičiausiai atsakome, kad kokį torto gabalėlį, o apie lietuvišką desertą būtų sunku ką nors pasakyti. Taigi ar turime lietuviško deserto tapatybę?
Klausimas gastronominės plotmės atžvilgiu – vienas sunkesnių. Italiją siejame su tiramisu, Pranzūciją su kroasanu, nors yra istorinių vingių, kuriuose matoma, kad net ir prie šio tokio rodos visiškai prancūziško deserto prisidėjo kelios Europos tautos, tarp kurių yra ir lietuviai. Tad nuo to ir pradedu – juokinga savintis vieną ar kitą patiekalą apskritai, nes anksčiau vykstant mainams ir prekybai įvairiais produktais, vienas ar kitas maisto produktas pakeliaudavo ir net spėdavo nusėsti keliose šalyse, kol pasiekdavo tikslą.
Štai, pavyzdžiui, ispanams priskiriamas vienas anksčiausiai pradėtų gaminti desertų – cukraus sirupe virtos uogos ir vaisiai. Bet jeigu kapstinėtumėme giliau, cukrus į Europą atkeliavo iš arabų šalių, todėl kaip gali cukruoti vaisiai ir uogos būti ispanų desertu, kai vienas iš pagrindinių ingredientų yra atvežtinis cukrus?
Tad atsakymas paprastas – tie, kurie pirmieji pasakė, kad desertas yra jų, iškomunikavo tokią idėją, pradėjo masiškai gaminti, interpretuoti receptus ir vaišino pasisavintu desertu atvykėlius ir yra jo autorinių teisių savininkai.
Šiuo atveju lietuviams niekada pernelyg nerūpėjo desertai, mūsų protėviams aukštuomenėje nebuvo prestižas gnybti kepinio gabalėlį – geriau patiekti į stalą riebios žvėrienos patiekalą, taip parodant, kad esi pasiturintis. Tuo metu valstiečiams apskritai net nepagalvoti apie desertų sudedamasias dalis – per brangu.
Vėliau mes taip ir nespėjome nugriebti ir pasisavinti deserto, kuris būtų žymus visoje Europoje. Kadangi esame europiečiai, turime gan stiprias kepinių tradicijas, nes miltų buvo visada, o cukraus – ne. Tad šakočiai ir žagarėliai yra tai kas arčiausiai lietuviško deserto identiteto ir žinoma paveldėti iš bajoriškos virtuvės.
Pastaruoju metu vis labiau bandomi populiarinti agurkai su šviežiu medumi – vienas seniausių lietuviškos virtuvės desertų, žinomas jau nuo XIV a. Pasak istorikų, šis gardėsis buvo itin vertinamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos dvare, o praėjusiais metais medaus skonio agurkus užlipdė ant lietuviško pašto ženklo.
Vis tik netikiu, kad agurkai su medumi tokiu pavidalu, koks buvo Jogailos laikais, mums atneš šlovę pasaulyje ir visi jį identifikuos kaip lietuvišką desertą. Niekaip nesuprantu kodėl nedrįstama „supopsinti“ šio deserto, pavyzdžiui, pagaminti agurkinius ledus su medumi ir pardavinėti juos visose įmanomose turistinėse užeigose. Kalbėjo ir siūlė įvairius variantus kaip panašiu būdu išpopuliarinti šaltibarščius kulinaras, redaktorius Alfas Ivanauskas. Tačiau bent kol kas realių darbų nematyti. Todėl drįstu teigti, kad lietuviško deserto identiteto neturėsime tol, kol neįvertinsime to svarbos, kuklinsimės ir spausime savo kūrybiškumą po pažastimi.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės