Dviejuose trečdaliuose savivaldybių geltonaisiais autobusiukais vežiojama 31-66 proc. mokinių
Mokykla Lietuvoje taip fiziškai nutolo nuo žmonių, kad daugiau nei 71,5 tūkst. Lietuvos mokinių ją pasiekia tik geltonaisiais autobusiukais. Dviejuose trečdaliuose šalies savivaldybių vežiojama nuo 31 proc. iki 66 proc. visų mokinių.
Daugelyje Europos Sąjungos, taip pat kitų išsivysčiusių šalių laikomasi principo, kad mokykliniai autobusiukai į mokyklas atvežtų nuo 10–30 proc. visų mokinių. Štai Vokietijoje mokyklas geltonaisiais autobusiukais pasiekia 20 proc. mokinių, o Prancūzijoje mokykliniai autobusiukai pavėžėja apie 10 proc. moksleivių. Dar mažiau mokinių jais atvežama Jungtinėje Karalystėje – nelygu regionas, nuo 6 proc. iki 10 proc. visų mokinių.
Australijoje į mokyklas mokykliniais autobusiukais keliauja maždaug 25 proc. mokinių. Tuo tarpu Nyderlanduose ar Danijoje mokykliniai autobusiukai nėra populiarūs. Kur kas dažniau mokiniai į mokyklas vyksta dviračiais. O vykstant mokyklos transportu, yra nustatyti labai tikslūs terminai pagal vaiko amžių, per kiek laiko nuo išėjimo iš namų mokinys privalo pasiekti mokyklą.
Tiek Skandinavijos šalyse, tiek Vokietijoje, jei mokykla yra gana toli arba vaikas yra neįgalus, yra apmokamas taksi.
Vakariečiai kaštų naudos analizės metodu yra apskaičiavę, kad neracionalu į mokyklas vežioti daugiau nei 30 proc. visų mokinių.
Bet Lietuvos sprendimų priėmėjai šiuo klausimu turi atskirąją nuomonę. Mes turime dvi savivaldybes, kur jau du trečdaliai mokinių mokyklas pasiekia geltonaisiais autobusiukais. Ir kasmet vis daugėja savivaldybių, kuriose daugiau nei pusė mokinių mokyklas pasiekia geltonaisiais autobusais.
Dar daugiau: nors deklaruojama, kad bent pradinė mokykla turėtų būti kuo arčiau namų, Lietuvoje 22,5 tūkstančio pradinukų mokykla yra tokiu atstumu, kad juos reikia pavėžėti.
Dar atidžiau paanalizavus statistinę informaciją, matyti, kad tik trečdalyje Lietuvos savivaldybių iš 60-ies, į mokyklas vežamų pradinių klasių mokinių nuošimtis svyruoja tarp 3 ir 25 procentų. O dviejuose trečdaliuose savivaldybių pavežti tenka nuo trečdalio iki dviejų trečdalių visų pradinukų.
Kiekvienas vaikas yra labai svarbus, nes paskui jį vaikšto mokinio krepšelis, todėl vis dažniau pastebimi paradoksai, kai iš žiedinių savivaldybių geltonieji autobusiukai atvažiuoja į miestus ir iš jų vaikus veža į rajono mokyklas. Pavyzdžiui, gyventojai stebėdamiesi pasakoja, kaip geltonieji autobusiukai iš Vilniaus rajono atvažiuoja į Vilniaus miesto pakraščius ir iš ten veža vaikus į Vilniaus rajono mokyklas. Tai neturi nieko bendra su racionalumu, bet tai vyksta.
Ydinga yra tai, kad mūsų šalyje nėra atliekamos išsamios analizės, kada uždaryti ištuštėjusias mokyklas ir geltonaisiais autobusiukais vežioti mokinius į kitas švietimo įstaigas, o kada mokyklas būtina išsaugoti. Nes kartais mokinių vežiojimas ne tik brangus, bet ir daro žalą mokiniams: mat dėl didelių atstumų vaikai patiria nuovargį, o žadėtieji akademiniai rodikliai nepasiekiami ar net smunka.
Svarbu paminėti, kad įprastai kasmet mokiniams pavėžėti skiriama po 5 mln. eurų. Bet šiais metais ši suma priartės jau prie 6 mln. eurų. Nes dėl pakeistų mokyklų tinklo taisyklių smarkiai daugėja ir daugės pavežamų mokinių skaičius, o pradėjus įgyvendinti įtraukųjų ugdymą mokykloms tenka užtikrinti dar ir saugų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pavėžėjimą.
Kai 2000 m. buvo pradėti pirkti pirmieji geltonieji autobusiukai, švietimo strategai tikino, kad labiausiai jais verta vežioti vaikus nuo 5 iki 12 klasės, nes taip jiems galima suteikti maksimalią ugdymo (-si) kokybę.
Bet paaiškėjo, kad tai buvo tik teorija, o praktika nuo jos labai nutolo ir dažnai tos kokybės tenka ieškoti su didinamuoju stiklu. Be to, geltonaisiais autobusiukais vežiojami mokiniai netenka daugybės galimybių – jie praktiškai negali lankyti būrelių ir neformalių užsiėmimų, mat 14 arba 15 val. yra surenkami ir išvežiojami namo. Alternatyvų nėra.
O ir akademiniai šių mokinių pasiekimai toli nuo to, kas buvo žadėta. Remiantis pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų rezultatais, 25 proc. dešimtokų (beje, dažniausiai iš tų rajonų, kurie į mokyklas atsiveža daugiau nei trečdalį visų mokinių) per lietuvių kalbos arba matematikos patikrinimus gavo neigiamus įvertinimus, vadinasi, pažadai – sau, o gyvenimas – sau.
Štai ką pažymi Valstybės kontrolės auditoriai: „Nors įprastai konsultacijų, skirtų žinių spragoms ir pasiekimų atotrūkiui mažinti, mokyklose yra nemažai, mokiniams, kurie į mokyklas atvežami geltonaisiais autobusiukais, neužtikrinamos galimybės jose dalyvauti. Atokiau nuo mokyklos gyvenantys mokiniai ne visada turi galimybę lankyti konsultacijas po pamokų, nes jų metu yra išvežami namo.“
Labai nemaloniai atrodo ir dar vienas Valstybės kontrolės išviešintas faktas: pasirodo, tik 17 proc. savivaldybių mokyklinių autobusų maršrutų grafikai suderinti su būrelių grafikais. Taigi, daugybė mokinių negali lankyti būrelių, nes autobusai išvažiuoja iš karto po pamokų.
Negana to, nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėjo įvertinti, kaip vežėjams pavyksta laikytis reikalavimo pagrindinių mokyklų mokinius nuvežti į mokyklą per 30 min., o gimnazistus – per 60 min., ji to nevertina. Valstybės kontrolės auditoriai aptiko, kad tūkstančiams mokinių kelionė į mokyklą trunka daugiau nei valandą.
Komentarą rengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės