Kodėl valstybinių mokyklų skaičius vis traukiasi, o privačių – vis auga?
Dar 2015 m. Lietuvoje veikė 40 privačių mokyklų, dabar jų jau 57, tad per trejus metus – 17 naujų nevalstybinių mokymo įstaigų. Be to, nemažai mokyklų ūgtelėjo – iš pradinių tapo progimnazijomis ar pagrindinėmis, o progimnazijos išaugo iki gimnazijų. Dar keli steigėjai šiuo metu įsirenginėja patalpas ir jų mokyklos veiklą pradės nuo šių metų rugsėjo.
Kas nulėmė šiuos pokyčius? „Panašu, kad tai liudija valstybinės švietimo sistemos krizę. Jeigu valstybinės mokyklos dirbtų gerai, privačioms nebūtų per daug erdvės reikštis ir plėstis. Bet dalis valstybinių mokyklų nebetenkina tėvų, todėl jie dairosi alternatyvų. O kai yra paklausa, tai ir pasiūla nesnaudžia, – pažymi Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. – Be to, dalis privačių mokyklų tikrai stengiasi. Kartu nevalstybinės mokyklos – puiki išeitis ir toms šeimoms, kurių vaikai dėl vienokių ar kitokių priežasčių iškrenta iš valstybinės sistemos.“
Taigi privačių mokyklų Lietuvoje jau tikrai daug, beje, visos jos labai skirtingos: turime ir krikščioniškų, ir dirbančių pagal Montesori arba Valdorfo sistemas, yra lauko mokyklą, meninės pakraipos, ir mokyklų, kurios skirtos gabiesiems arba, priešingai, kur akcentuojami ne akademiniai pasiekimai, o gera savijauta.
Tiesa, šeimoms labiausiai rūpi atsakymai į du klausimus: o kokia yra nevalstybinių mokyklų kokybė ir ar geras jose yra kainos ir kokybės santykis? Iš tikro, kaip ir tarp valstybinių, ir tarp privačių esama visko: ir pasigėrėtinos kokybės, ir tikrai silpnų ar bent jau niekuo neypatingų mokyklų. Akivaizdžiausiai tai matosi nagrinėjant privačias gimnazijas: bent dešimt jų tikrai stiprios ir aukštas pozicijas išlaiko ne vienerius metus. Tikrai gero vardo nusipelno aukštai reitinguose įsitaisiusios Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija, taip pat Klaipėdos licėjus, Marijampolės Marijonų gimnazija, na ir visos kitos, kurios patenka į pirmą gimnazijų reitingo šimtuką: tiek Pranciškonų gimnazija Kretingoje, tiek „Saulės“ privati gimnazija Vilniuje, tiek Vilniaus privati gimnazija, tiek Vilniaus Valdorfo mokykla, tiek Vilniaus Teofilio Matulionio gimnazija. Stiprios, tik jau kiek kitu kampu, ir Lietuvoje veikiančios tarptautinės mokyklos, ypač tos, kurios turi Tarptautinio bakalaureato programą arba dirba pagal Kembridžo mokymo programą.
Tačiau kartu yra ir silpnų privačių gimnazijų – jos, deja, sukiojasi viso labo ketvirtame Lietuvos gimnazijų šimtuke.
Kur kas sunkiau nustatyti privačių pradinių mokyklų ir progimnazijų kokybinį lygmenį, tad jos dažniausiai važiuoja reklamos, marketinginių triukų ir dirbtinėmis priemonėmis susikurtu įvaizdžiu. Visos jos atrodo tobulos ir ypatingos, bet tai patvirtinančiais duomenimis dalintis nenori. Gana neblogą vaizdą apie mokyklą galima pamatyti iš ketvirtokų, šeštokų ir aštuntokų standartizuotų testų rezultatų, bet dalis privačių mokyklų šių testų net neatlieka, o dauguma tų, kurios atlieka, duomenų neskelbia. Taigi jos nėra skaidrios, ir tėvai jokios tikros informacijos negauna. Tik aplinkiniais keliais galima išsiaiškinti, kad daugumos privačių mokyklų standartizuotų testų rezultatai nėra ypatingi. Na, tikriausiai sutiksite, kad iš tėvų imti 300–500 eurų per mėnesį už vieno vaiko ugdymą, bet kokybę suteikti tik gana vidutinę (tarkime, 100–200 vietos tarp penkių šimtų Lietuvos mokyklų pagal visų testą atlikusių mokinių rezultatus) tikrai nėra susižavėjimą keliantys pasiekimai. Bendraujant su skirtingas privačias mokyklas lankančių vaikų tėvais pernelyg dažnai teko girdėti tokių išvadų: „Šiose mokyklose su vaikais labai jau daug eksperimentuojama“, „Nėra gerai, kai mokymo procesą kišasi turtingi mokinių tėvai“, „Dalyje privačių mokyklų daug žadama, bet realybėje iš to, kas žadama, negauni nė pusės“.
Žinoma, dalis tėvų akademinių pasiekimų nesureikšmina, jiems rūpi, kad tik vaikai gerai jaustųsi ir mėgautųsi vaikyste. Tada privačios mokyklos tam puikiai tinka. O štai kitiems imponuoja mokyklos vertybinis pamatas, tad jie savo vaikus pakreipia į krikščioniškąsias mokymo įstaigas. Dar kitus tėvus užburia natūralumas ir gamta – jie ieško Valdorfo ar lauko mokyklų. Rinktis tikrai yra iš ko, tačiau visi nori, kad kaina atitiktų paslaugos kokybę.
Mokesčiai už mokslą skirtingose privačiose Lietuvos mokyklose labai įvairuoja: nuo 5 iki 1500 eurų per mėnesį. „Privačią mokyklą besirenkantiems tėvams vertėtų vadovautis ne vien kokio pažįstamo rekomendacijomis ir nuogirdomis, bet skirtingais šaltiniais: pasidomėti realiu mokyklos tarptautiškumu, egzaminų, standartizuotų testų rezultatais, skundais, įvertinti, ką už tą pačią kainą siūlo kitos mokyklos“, – teigia Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė. Ir iš tikro, atlikus analizę, paaiškėjo, kad kai kurios privačios mokyklos už 200, 300, 400 ar 500 eurų per mėnesį vaikus moko ir užima tik pamokų metu, o kitos už tą pačią sumą juos prižiūri iki 18 val.
Dar kitą dalį tėvų vis kamuoja klausimas: iš principo, kas geriau – valstybinė ar privati mokykla. Bet tiesmukiškų atsakymų nėra, aišku tik tai, kad valstybinės mokyklos viską labiau unifikuoja, o privačios – individualizuoja, taiko modernesnius mokymo metodus, valstybinės mokyklos sureikšmina akademinį lygį, o privačios – vaikų savijautą ir emocijas.
Mokytojai, kuriems yra tekę dirbti tiek valstybinėse, tiek privačiose mokyklose, pažymi, kad valstybinėse jautėsi tarsi fabrike, o privačiose pernelyg iškeliami vaikų poreikiai ir įgeidžiai, o tai taip pat nėra gerai.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo “Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės