Ar stagnuojanti Vokietijos ekonomika nusitemps žemyn visą Europą?
Vokietijos ekonomika patyrė šoką 2022 m, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, ir iki dabar niekaip nesugeba išlipti iš stagnacijos duobės. Nuo 2022 m. iki dabar Vokietijos BVP augimas nesiekė net pusės procento. Ypatingai sudėtinga situacija pramonės sektoriuje, kurio dabartinę padėtį įmonės vertina prasčiausiai per pastaruosius ketverius metus. Baiminamasi, kad prasta situacija didžiausioje Europos ekonomikoje turės neigiamų pasekmių ir kitoms ES šalims, kadangi nemažai daliai valstybių Vokietija yra pagrindinė eksporto rinka. Neišskirtinė ir Lietuva – Vokietija šių metų duomenimis yra antra didžiausia mūsų eksporto partnerė.
Apie prastą Vokietijos ekonominę padėtį Žinių radijo laidoje „Europos gidas“ diskutavo vyresnysis „Swedbank“ ekonomistas Vytenis Šimkus bei Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas Algirdas Bartkus.
V. Šimkus akcentavo, kad 2022 m. energetikos krizė tik paryškino Vokietijos problemas, kurias galima buvo matyti jau anksčiau. Pasak ekonomisto, lėtą Vokietijos augimą galima pastebėti dar praeito dešimtmečio pabaigoje. To priežastis, V. Šimkaus teigimu, yra nebeveikiantis Vokietijos ekonomikos modelis, kuris buvo orientuotas į eksportą ir jo konkurencingumą.
„Kinijai užsiauginus industrinius raumenis ir pradėjus rimčiau konkuruoti tradiciškai Vokietijai priklausančiose pramonės šakose, pasimatė, kad remtis vien eksporto paklausa Kinijoje ir JAV nebėra tvarus verslo modelis. Vokietija yra per didelė, kad žaistų mažos eksportuojančios valstybės modelį. Jai reikėtų remtis daugiau vidaus paklausa, daugiau investuoti į save, daugiau vartoti", – kalbėjo V. Šimkus.
Pašnekovo įsitikinimu, Vokietijai ir kitoms ES šalims būtina daugiau investuoti į infrastruktūrą ir kitas sritis, kas skatintų aukštesnius atlyginimus, taigi – ir didesnę perkamąją galią, o tai leistų europiečiams pirkti jų pačių pagamintas prekes. Vis dėlto, pasak ekonomisto, investicijas ir didesnį vidinį šalies vartojimą Vokietijoje stabdo griežta taupymo politika, o ją keisti bus politiškai sudėtinga, nes tokią fiskalinės politikos kryptį numato šalies konstitucijos nuostatos.
A. Bartkus siūlė pernelyg nedramatizuoti dabartinės Vokietijos ekonominės situacijos. Ją ekonomistas vertina kaip laikiną sąstingį. Panaši ekonomikos stagnacija, pasak docento, buvo nuo 2000 iki 2004 m., ir ji praėjo. Jis akcentavo, kad didžiosios ekonomikos neauga tokiais dideliais tempais, kaip besivystančios šalys, pavyzdžiui, Lietuva. Taip pat pabrėžė, kad Vokietijos gamybos apimtys pasiekė tokį lygį, kad net ir labai mažas procentinis kilimas reiškia didelį augimą absoliučiais skaičiais.
A. Bartkus atkreipė dėmesį į kitus ekonomikos rodiklius, kurie turėtų paneigti perdėm pesimistines Vokietijos ekonomikos prognozes. Ekonomistas akcentavo, jog nedarbo lygis Vokietijoje yra žemas, o dirbančiųjų skaičius yra didžiausias per visą federalinės Vokietijos istoriją. Didelis užimtumas, pasak ekonomisto, rodo, jog paklausa nėra sumažėjusi, kadangi tokiu atveju verslas nuspręstų atleisti dalį darbuotojų.
Vis dėlto V. Šimkus abejoja, ar žemas nedarbo lygis leidžia daryti pozityvias išvadas apie Vokietijos ekonominę padėtį. Jis akcentavo, kad darbo rinka yra labai inertiška, todėl ekonomikos nuosmukis nedarbo statistikoje pasirodo vėliausiai, palyginus su kitais ekonominiais rodikliais. Kitaip tariant, įsivyravus ekonominei stagnacijai verslas nesiima iš karto atleisti darbuotojų, todėl ekonominę padėti geriau turėtų atskleisti kiti rodikliai.
Be to, „Swedbank" vyresnysis ekonomistas akcentavo, kad žemą nedarbo lygį lėmė infliacijos šokas. Įmonės pakėlė kainas, kas lėmė išaugusias apyvartas ir mažesnius darbo kaštus, tačiau gamybos apimtys nepadidėjo. V. Šimkus pabrėžė, jog dabar matome atvirkštinę tendenciją – infliacija sulėtėjo, todėl reali darbo kaina kyla ir matomas nedarbo lygio augimas, o apyvartos mažėja. Pasak ekonomisto, dėl dabartinės situacijos, kuri formuojasi ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje, verslas gali nuspręsti taupyti, o tai gali pasireikšti darbo kaštų sumažinimu, t. y. darbuotojų atleidimu.
V. Šimkaus įsitikinimu, Europai būtina permąstyti savo ekonomikos modelį. Pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad laisvos prekybos era baigiasi, ją keičia protekcionistinė politika. JAV nori atkurti savo pramonės pajėgumus. Tą patį daro Kinija, smarkiai subsidijuodama savo gamybą. Taigi Europai, V. Šimkaus teigimu, reikia atsigręžti į savo vidaus rinką, nes užsienio šalių paklausa nebus pakankama.
Ekonomisto teigimu, poslinkis šia tema matomas ES lygmeniu. Europos Komisijoje vyrauja požiūris, jog reikia didesnių investicijų į vietos rinką – tiek į energetiką, tiek į gynybą. Vis dėlto, V. Šimkus pabrėžė, kad pakeisti ekonomikos kursą bus sunku dėl politiniu priežasčių, kadangi tam būtinas platus konsensusas tarp valstybių narių.
Abu pašnekovai sutaria, kad po Rusijos invazijos išaugusios energetikos kainos tebuvo trumpalaikė Europos pramonės problema. A. Bartkus atkreipė dėmesį į tai, jog Vokietijoje, kuri smarkiai sumažino savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos, infliacija per šį laikotarpį buvo daug mažesnė nei Vengrijoje, kuri ir toliau perka energijos išteklius iš Rusijos.
A. Bartkus pagrindinę Vokietijos pramonės problemą sieja su pernelyg didelėmis kainomis. Vilniaus universiteto docentas pabrėžė, kad Vokietijos automobilių gamyba, palyginti su 2019 m., sumažėjo 13 proc. Mažesnę paklausą, pasak ekonomisto, lemia aukštos automobilių kainos. Vis dėlto A. Bartkus išlieka optimistiškas automobilių pramonės atžvilgiu. Jo manymu, Vokietijos automobilių pramonė suras būdų, kaip sumažinti gamybos kaštus ir palaipsniui atsigaus.
„Swedbank" vyresnysis ekonomistas V. Šimkus kiek atsargiau vertina Vokietijos automobilių pramonės perspektyvas dėl perėjimo prie elektromobilių gamybos. Pašnekovas akcentavo, kad tai yra nauja technologija, todėl dešimtmečius kaupta patirtis nebūtinai sklandžiai bus perkelta į elektromobilių gamybą. „Elektromobilių gamybos procesai yra kitokie – reikia daug mažiau žmonių. Vidaus degimo varikliui reikia labai daug inžinierių, technikų, surinkėjų, t. y. gerai apmokamo įgudusio kvalifikuoto darbo. Elektromobilio gamyboje sudėtingesnė yra tiekimo grandinė, reikia daugiau įvairių išteklių, kurių mes neturim prieinamų Europoje, bet iš darbo pusės procesas yra paprastesnis. Klausimas, ar net ir sėkmingai transformuojantis tai pramonei, tie patys žmonės ras ten vietą. Tai irgi gali būti trumpalaikė socialinė trintis", – kalbėjo V. Šimkus.
EPA-ELTA nuotr.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės