Kaip centro partijos turėtų reaguoti į kylantį radikalų populiarumą?
Centro partijos Europoje suka galvą, kaip reaguoti į kylantį kraštutinių politinių jėgų, ypač – dešiniųjų – populiarumą. Ilgą laiką taikyta izoliacijos strategija, kai tradicinės partijos užkirsdavo kelią radikalioms jėgoms ateiti į valdžią, nebeatrodo optimali. Viena vertus, vadinamosios vaivorykštinės koalicijos neretai pačios išgyvena vidines įtampas ir nesutarimus. Kita vertus, tradicinės partijos sunkiai gali ignoruoti aiškius signalus iš rinkėjų, kadangi kraštutinės jėgos ne tik kad patenka į parlamentą, bet rinkimuose užima pirmąsias vietas.
Apie Europos tradicinių partijų krizę Žinių radijo laidoje „Europos gidas“ kalbėjo Vilniaus politikos analizės instituto politologas Matas Baltrukevičius bei Europos užsienio reikalų tarybos asocijuotas tyrėjas Justinas Mickus.
J. Mickus sutiko su daugeliu politikos analitikų, kurie populistinių partijų populiarumą sieja su pastarųjų metų įvykiais, pavyzdžiui, didele infliacija ar pandemija. Tačiau pašnekovas kartu išskyrė dar vieną, ne taip dažnai minimą priežastį. Pasak J. Mickaus, per pastaruosius dešimtmečius Europos Sąjungoje išsivystė situacija, kai pagrindinis veiksmų koordinavimas vyko politikams ne atsižvelgiant į savo atskirų valstybių visuomenes bei jų lūkesčius ir preferencijas, o veikiau didesnę svarbą suteikiant bendriems transnacionaliniams interesams ir Vyriausybių tarpusavio konsensusui. Nors priimant sprendimus ir stokota aiškaus santykio tarp visuomenių ir Vyriausybių, ilgą laiką toks modelis veikė, nes ES narėms pavykdavo gana lengvai susitarti dėl bendros krypties. Tačiau pastarųjų metų įvykiai susitarimą tarp Vyriausybių padarė ypatingai sunkų.
Politikos analitiko teigimu, ES valstybių interesai vis labiau išsiskiria, o tai prisideda prie Bendrijos politinio neefektyvumo. Pavyzdžiui, griežta fiskalinė Vokietijos pozicija smarkiai susiaurina kompromiso ribas. Taigi, politiniai sprendimai neretai neatitinka problemų mąsto ir tuo pačiu – elektorato lūkesčių. Pašnekovas konstatavo, kad ES nebėra gero santykio tiek tarp pačių Vyriausybių, tiek tarp Vyriausybių ir visuomenių. Būtent ši terpė, pasak J. Mickaus, sukūrė puikias sąlygas iškilti radikalioms jėgoms.
M. Baltrukevičius tuo tarpu atkreipė dėmesį, kad radikalios jėgos Europoje skiriasi viena nuo kitos, pavyzdžiui, Ukrainos ar ekonominės politikos klausimais, tačiau šias partijas iš esmės vienija du dalykai: migracijos politika ir skeptiškas požiūris į ES. Pasak M. Baltrukevičiaus, daug žmogaus kasdieniam gyvenimui įtaką darančių sprendimų priimama nebe nacionaliniame, o europiniame lygmenyje, todėl žmonės jaučiasi neįtraukti į politinį procesą.
Paklaustas kokią strategiją – izoliavimo ar integravimo – turėtų rinktis centro partijos, politologas pabrėžė, jog atsakymas priklauso nuo to, koks yra tradicinių partijų tikslas. Jeigu susiduriama su vienkartine ir trumpalaike politine situacija, tada, politologo teigimu, iš tiesų svarstytinas izoliavimo variantas. Vis dėlto pašnekovas akcentavo, jog pirmiausia centro partijos turėtų dorotis ne su dabartinės situacijos padariniais, o su priežastimis, t. y. kodėl rinkėjai jaučiasi neišgirsti ir nebepasitiki tradicinėmis partijomis. Be to, politologas pabrėžė, kad radikalų neprileidimas prie valdžios įteikia jiems naują kozirį, nes antisisteminės jėgos gali pozicionuoti save kaip vieninteles siūlančias realią alternatyvą. Politologo teigimu, esminis faktorius, stabdantis radikalias jėgas, yra jų pačių vidinis susiskaldymas.
M. Baltrukevičius taip pat pastebėjo, kad kraštutinių dešiniųjų populiarumas turi įtakos tradicinių partijų kurso keitimui, ypač – migracijos politikoje. Pasak politologo, daugelis priemonių, kurios anksčiau buvo laikomos radikaliomis, dabar naudojamos tų pačių centro partijų ir migracijos politika Europoje iš tiesų yra griežtinama.
J. Mickaus įsitikinimu, izoliavimo politika būtų efektyvi ir pagrįsta tokiu atveju, jei centro partijų diskusija dėl politinių sprendimų būtų produktyvi ir privestų prie reikšmingų sprendimų. Vis dėlto, pasak politikos analitiko, dabartinė situacija yra kitokia. „Problema yra būtent ta, kad centre yra juntamas paralyžius, tam tikras iniciatyvos ar veiklos vakuumas. Ir tada kitos idėjos ateina ir kaip siūlymai konkrečiai politikai, ir priekaištai visai sistemai. Tam, kad galėčiau pasiūlyti kažkokį naują kelią, pakeisti migracijos politika, man neužtenka pakoreguoti politiką. Man reikia sakyti, kad visas fundamentalus ES projektas yra netinkamas, nes jame net negalima kalbėti apie griežtesnę sienų ir migracijos kontrolę", – kalbėjo J. Mickus.
Politikos analitikas svarstė, kad griežtesnė nei iki šiol migracijos politika parodys, jog centro partijos vis dėlto gali susitarti ir išspręsti ilgalaikes problemas. Kita vertus, suskubusios imtis migracijos klausimo jau krizės akivaizdoje, centro partijos gali būti priverstos priimti sprendimus, kurie ateina iš kraštutinės dešinės ir tokiu būdu pripažinti, kad ilgą laiką buvo neteisios.
EPA-ELTA nuotr.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės