Kaip Europos radikalai mato Europos Sąjungą?
Geerto Wilderso partijos pergalė Nyderlandų parlamento rinkimuose vėl iškėlė klausimų apie galimą kraštutinių partijų sėkmę Europos Parlamento (EP) rinkimuose, kurie vyks kitais metais. Konservatyvios Europos liaudies partijos pirmininkas Mafredas Weberis įspėjo, kad jei EP nepavyks išspręsti migracijos problemos, atsivėrusia galimybe pasinaudos ekstremistai tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Šį įspėjimą galima grįsti skaičiais – Vokietijoje ir Prancūzijoje kraštutinių partijų populiarumas auga.
Spalį darytos apklausos rodo, jog Vokietijos kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) turi penktadalį visų rinkėjų palaikymo. Prancūzijoje Marine Le Pen partiją, apklausų duomenimis, remia 28 proc. rinkėjų. Tiesa, apie radikalių partijų grėsmę Europos Sąjungai (ES) bei liberaliai demokratijai kalbėta ir prieš ankstesnius rinkimus, tad ar šį kartą grėsmė reali? Kas lemia kraštutinių partijų populiarumą Vokietijoje ir Prancūzijoje? Kaip Bendriją vertina šių šalių radikalai? Apie tai Žinių radijo laidoje „Europos gidas“ kalbėta su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoju Gintu Karaliumi bei Konrado Adenauerio biuro Lietuvoje vadove Fausta Šimaityte.
Vokietija pasiekė istorinį lūžio tašką
F. Šimaitytė pabrėžė, jog Vokietijoje kraštutinės partijos neturėjo tokio populiarumo nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų, todėl tradicinės partijos neturi aiškios strategijos, kaip veikti dabartinėje situacijoje.
„Kas trečias vokietis šiuo metu balsuotų už kraštutinę partiją, todėl Berlynas jaučia, kad Vokietija jau yra pasiekusi istorinį lūžio tašką. Daugelyje šalių tokios partijos turi senas tradicijas, jos susikūrė dar po Antrojo pasaulinio karo, tačiau Vokietijos situacija yra kitokia. Čia nacionalistinės grupės tik epizodiškai sulaukdavo sėkmės. Taigi Vokietijos politikai neturi patirties ir vis dar svarsto, kaip elgtis su tokia partija. Dešimtmetį „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) buvo ignoruojama ir marginalizuojama, bet dabar tokia izoliacinė politika nebeveikia. Anksčiau ji buvo daugiau Rytų Vokietijos partija. Šiuo metu ši partija pozicijas sustiprino visoje šalyje ir netgi tokiose žemėse, kaip Bavarija“, – į išskirtinę padėtį Vokietijos politikoje dėmesį atkreipė Konrado Adenauerio biuro Lietuvoje vadovė.
Pasak jos, radikalių partijų populiarumą lemia dabartinės Olafo Scholzo vyriausybės politika bei alternatyvų centristinėms partijoms stygius.
„Turbūt rekordinį populiarumą pirmiausiai lemia didelis nepasitenkinimas dabartinės vyriausybės darbu: silpni ministrai, techninės klaidos vyriausybės veiksmuose, prasta komunikacija, valios ir sprendimų priėmimo trūkumas. Visa tai lemia piliečių nepasitenkinimą ir tai turbūt geriausiai iliustruoja kanclerio populiarumo kritimas net į 17 vietą. Taigi, atsargiai teigsiu, kad toks kanclerio nepopuliarumas neturi precedento pokarinėje Vokietijos istorijoje, todėl nenuostabu, kad net 41 proc. gyventojų pasisako už pirmalaikius rinkimus, o tarp jų absoliuti dauguma yra „Alternatyvos Vokietijai“ šalininkai.
Giluminės radikalų populiarumo šaknys glūdi turbūt tame, kad dalis Vokietijos gyventojų mano, jog politikoje vyrauja nuomonės monopolis – gyventojams trūksta daugiau pasirinkimo ir reikia pripažinti, kad politkorektiškumas neretai užgožia diskusiją. Tuo tarpu dauguma vokiečių nerimauja ir naujoje apklausoje net 77 proc. vokiečių teigia, kad yra gana susirūpinę dėl padėties Vokietijoje. Taigi AfD atliepia ir retoriškai pastiprina gyventojų baimes. Pasak AfD, Vokietija neva labiau panašėja į besivystančią šalį. Na, dėl tokių pareiškimų AfD yra vadinama blogos nuotaikos partija, bet gyventojai balsuoja už ją ir dėl mokesčių politikos, ir dėl nepasitenkinimo. Visgi, labiausiai rūpima tema yra, žinoma, migracija. Tradicinės partijos, deja, nesugebėjo suformuoti politikos, kurioje būtų aiškiai atskirta pageidaujama ir nepageidaujama migracija. Kitaip tariant, „Alternatyva Vokietijai“ yra ne tik protesto partija, bet rinkėjams suteikia realią programinę alternatyvą“, – radikalių partijų populiarumo priežastis išskyrė F. Šimaitytė.
Prancūzijoje pozicijas stiprina M. Le Pen
Kalbėdamas apie Prancūziją, VU TSPMI dėstytojas Gintas Karalius prognozavo Marine Le Pen partijos pergalę rinkimuose, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog Prancūzijos politikoje tai nebūtų nieko naujo.
„Tai yra grėsmė, tačiau klausimas, kiek šie metai kažkuo išskirtiniai nuo to, kas buvo prieš praeitus EP rinkimus. Labai nesudėtinga prognozuoti, kad Prancūzijoje M. Le Pen partija surinks daugiausiai balsų rinkimuose į EP, bet taip buvo ir per praėjusius rinkimus, ir per dar ankstesnius. Nes tai yra labai specifiniai rinkimai, todėl ateina mažiau rinkėjų ir todėl kraštutinės partijos ten dažnai pasirodo labai gerai“, – pastebėjo G. Karalius
Kalbėdamas apie kraštutinių partijų populiarumo priežastis, G. Karalius išskyrę tradicinių partijų krizę bei dar radikalesnių partijų susikūrimą, kas leido normalizuoti M. Le Pen partiją. Tiesa, kaip pažymi Prancūzijos politikos ekspertas, pati M. Le Pen partija „Nacionalinis sambūris“ sušvelnino savo retoriką.
„Centristinės ar tradicinės partijos, kaip socialistai ar respublikonai, šiuo metu yra mirusios. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl M. Le Pen kraštutinių dešiniųjų partijai šiuo metu yra palankus vėjas. Taip pat dešinėje atsirado dar labiau kraštutinių partijų. Pavyzdžiui, Erico Zemmouro judėjimas, kuris sutraukia radikaliausius elementus ir tai, savo ruožtu, normalizavo M. Le Pen judėjimą. Tiesa, ir retorika pas juos pasikeitė. Mažiau kalbama apie Frexit ar apie ES griovimą. Daugiau kalbama apie ekonominius, socialinius dalykus. Tiesiog M. Le Pen po truputį tampa dešiniąja partija, o dešinės krašte atsiranda kiti judėjimai, kurie nusiurbia radikalesnius elementus. Taigi įvyko tam tikra normalizacija.
Be abejo, situacija su dešiniosiomis partijomis ES šalyse yra labai skirtinga. Prancūzijos specifika yra tokia, kad ji yra centralizuota valstybė. Grubiai tariant, ten sprendimus lemia vienas žmogus. Tai šiuo metu yra Emmanuelis Macronas ir visi, kas jo nemėgsta, buriasi aplink kažkokius alternatyvius lyderius. Tai vyksta nuo 2017 m. Taigi, galime matyti tradicinių partijų krizę. Gal jau net jų pabaigą. Turiu galvoje partijas, kurios nuo pokario laikų turėjo stabilų elektoratą. Jos iš esmės dabar yra netekusios savo tapatybės ir Prancūzijos rinkėjai dabar buriasi aplink lyderius. Tai yra tokie personalizuoti judėjimai, kurie neturi labai stabilaus elektorato, kurį galėtume prognozuoti ir kurie daugiausiai vienijasi apie charizmatišką lyderį, kuris dažniausiai, jeigu yra opozicijoje, tai oponuoja valdžiai. Tai Prancūzijos specifika yra tokia, kad visi laukia 2027 m. rinkimų. Sunku krištolinio rutulio neturint pasakyti, bet be EP rinkimų kažkokių revoliucijų ten neįvyks, bet kraštutinių partijų stiprėjimas yra akivaizdus“, – aiškino G. Karalius.
Išstoti iš ES nenori
G. Karaliaus teigimu, radikalios partijos, nors pasižymi bendru euroskeptišku diskursu, neturi nuoseklios ir aiškios politikos ES atžvilgiu. To priežastis – ideologijų krizė. Pasak politikos analitiko, tiek partijose, tiek visuomenės grupėse nėra stabilių pažiūrų, todėl piliečių apsisprendimas, kaip balsuoti, priklauso nuo lyderių. Taigi, vyksta politikos personalizacija. Tarp kraštutinių partijų dominuoja migracijos tema, tačiau nemaža dalis pasiūlymų, pasak G. Karaliaus, yra neįgyvendinami.
VU TSPMI dėstytojas įžvelgia laukimo periodą dabartinėje Vakarų politikoje. Laukiama prezidento rinkimų Prancūzijoje ir JAV. Šis laikotarpis, kuris paženklintas neapibrėžtumu ir neaiškumu dėl ateities, yra puiki proga kraštutinėms partijoms, kadangi jos siūlo labai paprastus atsakymus į problemas.
Vokietijoje kraštutinės partijos taip pat atsisakė idėjų išstoti iš ES ir veikiau siekia ją reformuoti. Tačiau skirtingai nei Prancūzijoje, Vokietijoje rinkėjai, pasak F. Šimaitytės, remia radikalus dėl jų idėjų.
„Vokietijoje yra priešingai nei Prancūzijoje – radikalų partija yra renkama ne dėl lyderių, kurie nėra itin populiarūs, bet dėl idėjų. Ir kalbant apie ES, tai AfD susikūrimo pagrindas buvo Europos skepticizmas. Anksčiau AfD siekė išformuoti ES ar bent jau iš jos išstoti. Dabar „Alternatyva Vokietijai“ pasisako už buvimą ES dėl to, kad išstojimas tiesiog nėra populiarus tarp rinkėjų, bet jie pasisako už ES tik kaip ekonominę bendriją. Tai reiškia, kad jie siekia išsaugoti bendrąją rinką, bet panaikinti visas sanglaudos politikos priemones, o tai būtų ne į naudą ne tokioms turtingoms šalims.
Jie nuolat kelia klausimą dėl judėjimo laisvės Šengeno erdvėje. Pasak jų, ši politika žlugo ir ji buvo sugalvota neva vien dėl to, kad Europos valstybės gautų vokiečių mokesčių pinigų ir išnaudotų Vokietijos socialinę gerovę. Kas labai pavojinga Lietuvai, tai yra gynybos politika. Pavyzdžiui, AfD siekia Europos strateginės autonomijos ir kitų metų rinkimų į EP programoje jie nenaudoja žodžio NATO. Tai reiškia, kad jie yra labai antiamerikietiška partija ir tuo skiriasi nuo kitų populistinių partijų, pavyzdžiui, Švedijoje, Suomijoje ar Italijoje. Tai yra susiję ir su parama Ukrainai. Pavyzdžiui, Italijos ministrė pirmininkė G. Meloni aiškiai stoja Ukrainos pusėn, tačiau „Alternatyva Vokietijai“ vis dar po invazijos palaiko Rusijos pusę“, – teigė F. Šimaitytė.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės